Į Cichanouskajos biuro darbuotojo Kučinskio kalbą Vilniuje buvę Baltarusijos politiniai kaliniai atsinešė „makaronų ant ausų“.
Sukako šešeri metai nuo 2020-ųjų Baltarusijos revoliucijos – įvykių, po kurių dešimtys tūkstančių baltarusių buvo priversti palikti savo šalį. Didelė dalis šiandien Lietuvoje gyvenančių baltarusių čia atsidūrė būtent todėl, kad dalyvavo protestuose, pilietiniame pasipriešinime, nepriklausomoje žiniasklaidoje ar kitais būdais priešinosi Lukašenkos režimui.
Todėl rugpjūčio 9-ąją Vilniuje tradiciškai vyksta solidarumo akcijos, susirenka baltarusių bendruomenė, kalba buvę politiniai kaliniai, žmogaus teisių gynėjai, aktyvistai ir įvairių organizacijų atstovai. Šiandien Katedros aikštėje į susirinkusius baltarusius kreipėsi žmogaus teisių gynėja Olga Karach ir kiti Lietuvoje gyvenančios baltarusių diasporos lyderiai.
Po ilgų vidinių diskusijų žodis vis dėlto buvo suteiktas ir Denisui Kučinskiui – Sviatlanos Cichanouskajos biuro atstovui Vilniuje.
O čia prasidėjo įdomesnė renginio dalis.
Kai Kučinskis išėjo kalbėti, buvę Baltarusijos politiniai kaliniai ir aktyvistai, kritikuojantys ne tik Lukašenkos režimą, bet ir Cichanouskajos biuro veiklą, atsinešė puodą su makaronais ir išvertė juos ant žemės prie pat Kučinskio. Tad savo kalbą jis tęsė stovėdamas šalia prie jo kojų išverstų makaronų.
Lietuvių skaitytojui čia reikalingas nedidelis kultūrinis paaiškinimas. Rusų ir baltarusių kalbose egzistuoja gerai žinomas posakis „kabinti makaronus ant ausų“ (rus. „вешать лапшу на уши“). Jis reiškia meluoti, mulkinti žmogų, pasakoti jam gražias istorijas ir žadėti tai, kas neturi nieko bendra su tikrove.
Todėl makaronai prie Kučinskio kojų buvo ne atsitiktinis rekvizitas, o gana nedviprasmiškas politinis komentaras.
„Nes „makaronai ant ausų“ – būtent tai, kuo Sviatlana Cichanouskaja ir jos komanda visus šiuos metus mus bando maitinti. Pasakojimais apie „milžinišką darbą“, „tarptautinį spaudimą“, „istorinius pasiekimus“, nesibaigiančius susitikimus, konferencijas, forumus, kabinetus, nuotraukas ir kalbas apie tai, kad Lukašenkos režimas neva tuoj tuoj pradės braškėti per siūles“, – akcijos prasmę paaiškino baltarusių tinklaraštininkas Vitalijus Kondratenka.
Ir čia sunku neprisiminti šiandien kažkodėl nepelnytai primiršto Iljos Ilfo ir Jevgenijaus Petrovo romano „Aukso veršis“.
Jame Ostapas Benderis kreipiasi į aferistą Šurą Balaganovą maždaug taip: „Ir kas čia per profesija, atleisk Viešpatie! Leitenanto Šmidto sūnus! Na, dar metus, na, dvejus. O kas toliau? Toliau jūsų ryžos garbanos visiems įgris, ir jus tiesiog pradės mušti.“
Praėjo šešeri metai.
Galbūt Baltarusijos politikoje atėjo metas prisiminti labai paprastą taisyklę: net ir pati sėkmingiausia politinė legenda turi galiojimo laiką. Ypač kai revoliucija jau seniai tapo istorija, režimas liko savo vietoje, o „istorinių pergalių“ sąrašas ilgėja daug greičiau nei pačios pergalės.
Ir jeigu šešerius metus žmonėms kabinami tie patys makaronai ant ausų, vieną dieną jie gali nuspręsti juos tiesiog atnešti ir išversti atgal.
Nuotraukoje – Deniso Kučinskio pasisakymas Vilniuje ir prie jo kojų išversti „makaronai ant ausų“.
„Mūsų namai” komandos medžiaga ir nuotr.
