Ketvirtas Velykų sekmadienis yra vadinamas Gerojo Ganytojo sekmadieniu. Tas Gerasis Ganytojas yra Jėzus Kristus. Jis kalba: „Aš – gerasis ganytojas: aš pažįstu savąsias avis, ir manosios pažįsta mane“ (Jn 10, 14). Šį sekmadienį meldžiamės už žemiškuosius ganytojus, kurie pasišventė būti dangiškojo Ganytojo bendradarbiais. Meldžiamės už Dievo tautai tarnaujančius vyskupus, kunigus ir diakonus.
Laterano muziejuje nuo III amžiaus yra saugoma Gerojo Ganytojo statulėlė, vaizduojanti jauną piemenį, kuris ant pečių neša avelę. Ta avelė pasiklydo ir jau nepajėgė eiti; tuomet gerasis piemuo ją pastebėjo, užsikėlė ant pečių ir parnešė į savo kaimenę. Dievo tautos žmonės visais amžiais gerai suprato Gerojo Ganytojo slėpinį. Tai Dievas, kuris mus myli ir neša mus per gyvenimą, kad saugiai pasiektume amžinuosius namus. Mums tik reikia leistis būti Dievo nešamiems.
Sekminių dieną kalbėdamas susirinkusiai miniai, apaštalas Petras tiksliai įvardijo, ką turime padaryti, kad Gerasis Ganytojas mus neštų ant savo pečių: „Atsiverskite, ir kiekvienas tepasikrikštija vardan Jėzaus Kristaus, kad būtų atleistos jums nuodėmės, tada gausite Šventosios Dvasios dovaną“ (Apd 2, 38). Ką reiškia raginimas atsiversti? Tai kvietimas palikti nuodėmės kelią ir visiškai atsigręžti į Jėzų Kristų. Dievas tik tada užsideda mus ant savo pečių, kai aiškiai apsisprendžiame su juo eiti per gyvenimą. Nuodėmė, ypač sunki, yra nusigręžimas nuo Dievo prie kūrinių, todėl ir reikalingas atsivertimas.
Gerasis Ganytojas dėl mūsų laimės padarė viską, ką galėjo padaryti. Jis ne tik priėmė žmogaus kūną, ne tik skelbė Evangeliją, bet dėl mūsų išganymo prisiėmė kančią ir mirtį ant kryžiaus. Apaštalas Petras rašo: „Jis pats savo kūne užnešė mūsų nuodėmes ant kryžiaus, kad, numirę nuodėmėms, gyventume teisumui. Jūs esate pagydyti jo žaizdomis. Jūs buvote tarsi paklydusios avys, o dabar sugrįžote pas savo sielų ganytoją ir sargą“ (1 Pt 2, 24–25).
Jėzus save pavadino vartais ir kvietė savo klausytojus eiti pro šiuos vartus: „Aš esu vartai. Jei kas eis per mane, bus išgelbėtas. Jis įeis ir išeis, ir ganyklą sau ras. <…>Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, – kad apsčiai jo turėtų“ (Jn 10, 9–10).
Krikštas visuomet yra pirmas žingsnis, žengiant pro Jėzaus vartus. Tuo metu, kai Europos valstybės seniai jau buvo krikščioniškos, Lietuva dar ilgą laiką buvo pagoniškas kraštas –žmonės garbino stabus. Tik 1387 m. Jogaila pradėjo Lietuvos gyventojų krikštą; pirmieji krikštą priėmė Vilniaus krašto lietuviai, o po Žalgirio mūšio Vytautas su Jogaila krikštijo ir žemaičius.
Vaisingiausias krikščionybės plitimas Lietuvoje vyko pirmosios Nepriklausomybės metais, kai buvo įkurta Lietuvos bažnytinė provincija, kurios 100 metų įkūrimo jubiliejų šiemet švenčiame. Šis šimtmetis nebuvo vienareikšmiškas, nes ilgai trukusi sovietinė okupacija daugeliui žmonių uždarė kelius pas Dievą. Vyskupai ir daugelis kunigų patyrė skaudžių persekiojimų.
Šiandien dėkojame Dievui už laisvę gyventi ir laisvę išpažinti tikėjimą. Tačiau laisvė yra ne tik Dievo dovana, bet ir išbandymas, ką tikime ir kas esame. Laisve galima ir nepasinaudoti: užuot ėjus į palaimintą gyvenimą su Viešpačiu, galima nuo Gerojo Ganytojo nutolti ar visiškai jį palikti. Pasitikrinkime, ar tvirtai laikomės Viešpaties rankos.
Kardinolas Sigitas Tamkevičius
