Mes esam, ir mes būsim!
Kai lietus nustoja lijęs, o saulė kreivai šypteli, girdi, tuoj tuoj vasarai mojuosime atia!, susiburia pulkelis raudonmaikučių merginų – koks skirtumas, kad kai kurios jau gyvenimo pusiaują perlipusios. Širdyse – tiek ugnies ir aistros: dalintis, duoti, atiduoti, pagelbėti, paverkti ir pasijuokti. Iš širdies. Žinoma, kalbu apie jus, mus, save ir visas, kurias vienija Pagalbos moterims linijos idėja.
Kai koordinatorė Aušra ir jos pagalbininkė Giedrė pasidžiaugia gausiai susirinkusiu savanorių būriu, o pati šauniausia gidė (nuostabioji perskaitytų knygų apžvalgininkė) Aldona ima žerti įdomias Kauno architektūros istorijas (vien tai, kad Laikinoji sostinė turi net 60 į kalną vedančių laiptų, kas turbūt daugeliui buvo mega naujiena!), kai žygiuodamos žmonių prikimšta Laisvės alėja, paniurusiems ir besišypsantiems dalijame PML skrajutes – galbūt, kada nors, kai jai, o gal ir jam (dėl jos?) bus liūdna, arba prieš akis atsivers aklavietė – kils noras paskambinti. Kad išklausytų – tegul ir svetima ausis – užtat jautriai ir įdėmiai. Galgi širdgėla aptirps, o skausmas nebeatrodys it nepajudinama siena. Taigi, tą dieną tikriausiai visos, o ir kiekviena bent akimirką pasijautėme pasmingos – savo esatimi. Nes gebame, arba bent jau labai stengiamės atjausti įsiskaudinusiąją, išklausyti, mintimis apkabinti ir – kiek tik valia – sutrupinti sieloskaudą. Juk tai – oi, kaip stipru! Tokie pamintijimai, žingsniuojant simboline Kauno Laisve.
Stabtelime prie Soboro, ties kurio laiptais „suskridusios“ įspūdingos rožinių flamingų skulptūros, slepiančios mažų ligoniukų svajones – pačias įvairiausias. Kasmet per 100 vaikų diagnozuojami onkologiniai susirgimai. Jų mamos, būna, raunasi plaukus, klausdamos už ką ir kodėl, klausia medikų, Dievo, o kartais renka PML numerį. Štai apie ką savanorystė – apie didelius skaudulius ir apie mažas širdgėlas, kurios, vienok, pačiam atrodo pačios svarbiausios. Svetimo skausmo nebūna. Banalu? Bet tiesa.
Kylame Kauko laiptais – į kalną. Žaliąjį kalną, ant kurio puikuojasi Kauno Žaliakalnio erdvės. Platūs laiptai veda į „PML 2021 – ųjų metų vasaros palydėtuvių“ kulminaciją. „Kauno Vandenų“ pašonėje įsitaisiusioje šokančių fontanų aikštėje laukia akcija – atrakcija. Šokis! Ne su kardais, ir, šiukštu, ne su bloga nuotaika. Ekspresyvioji garbanė Katerina vos per kelias minutes sugeba suvienyti būrį mūsų – įvairaus stoto ir amžiaus savanorių. „Klubai – kairėn, rankos – dešinėn, žingsniuojam pirmyn, judam atgal, sukamės ratu!“ Jėga! Šokam visos – puikiai, lyg būtume tris savaites treniravusios. Plojimai ir šypsenos Katerinai!
Komplimentai dviems vandens lašeliams – Santai ir Samantai. Už sugaudytas šventės akimirkas – koks skirtumas, kuri spragsėjo fotoaparatu.
Apkabinimai ir šypsenos iki ausų Aušrytei ir Giedrutei – mieloms ir optimistiškoms raudonmaikučių vedlėms – už saldžių medalių vėrinį bei Ernestos Baužaitės knygutę „Egzaltuota“. Būtinai perskaitysime ir pasidalinsime.
Stiprūs rankos spustelėjimai – Jolantai, Danguolei, Nijolei – už ilgus svetimų istorijų išklausymo, minčių priėmimo ir atidavimo metus. Dalintis yra jėga! Mums, naujokėms, įsiminė padrąsinimai mokytojų – Jūratės, Aušrinės, Ilonos – leisti skambinančiajai išsisakyti, neskubinti ir neskubėti, o tiesiog pabūti su ja. Nebijoti suklysti – juk visiems taip nutinka. Nes visad būna pirmieji kartai.
Vienžo, piknikas užskaitytas! Daug spalvotų minčių, šypsenų – nuo ausies iki ausies, jaukių apsikabinimų ir didelio noro vėl susimatyti.
Mes esam, ir mes būsim!
Birutė Jančienė
Pagalbos moterims linijos savanorė
