Tuo metu, kai ES užsienio reikalų ministrai ginčijasi ar verta Rusijos Federacijos piliečiams ir toliau išdavinėti įvažiavimo vizas, kai migracijos reikalais besirūpinantys pareigūnai raportuoja apie nuolat augantį įvažiavusiųjų skaičių, kai saugumo ekspertai svarsto kiek tarp tų įvažiavusiųjų galėtų būti Rusijos specialiųjų tarnybų bendradarbių, dauguma rusų tautybės Lietuvos Respublikos piliečių garbingai triūsia savo valstybei, auklėja vaikus ir kaip galėdami padeda karo su Rusija baisumus patiriantiems ukrainiečiams. Deja ne visi.
Arvydas Baniulis, Vilniaus informacinės paramos Ukrainai fondo pirmininkas
Vargu, ar daug kas Lietuvoje girdėjo apie periodinį leidinį „Romanovskij vestnik“ („Romanoviškos žinios“). Kuklaus leidinuko, leidžiamo Vilniaus stačiatikių Šv. Konstantino ir Michailo parapijos (J. Basanavičiaus g. 18, Vilnius), redaktorius – Deivydas Zaicevas. Ganapretenzingas pavadinimas susijęs, matyt, su tuo, kad cerkvė pastatyta 1913 m., švenčiant vadinamosios Romanovų dinastijos 300-ąsias metines.
Toks pavadinimas liudija apie jo leidėjų ir redaktorių pritarimą iki šiol Rusijoje klestinčioms monarchistinėms idėjoms bei visišką Lietuvos istorijos neišmanymą ir nepagarbą valstybei, kurios duoną valgo.
Lietuvoje Romanovų dinastiją galima sieti tik su kruvinais rusų kariaunos įsiveržimais 1632 – 1634 ir 1654 – 1667 metais, Abiejų Tautų Respublikos padalijimais ir Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės panaikinimu (1772 – 1795), carinės Rusijos priespauda (1795 – 1915), žiauriu lenkų ir lietuvių sukilimų 1794, 1831, 1864 m. numalšinimu ir po to sekusiais trėmimais, Vilniaus universiteto uždarymu (1832), lietuviškos (beje, dar latgališkos ir baltarusiškos) spaudos lotyniškais rašmenimis draudimu (1864 – 1904), Kražių skerdynėmis 1893 m. ir panašiais „kultūriniais ryšiais“.
Nejaugi dievobaimingi parapijiečiai ir jų ganytojai savo periodinį leidinį būtų pavadinę „Stalinietiškomis žiniomis“ jei cerkvė J. Basanavičiaus gatvėje būtų pastatyta 1953 metais?
Nors turint omenyje kaip šiuo metu Vladimiro Gundiajevo vadovaujama religinė (?) institucija nuo pat jos įkūrimo stengiasi įtikti Kremliaus šeimininkams, tai neturėtų stebinti.
Rusiški monarchistai iš J. Basanavičiaus gatvės Vilniuje savo leidinyje neapsiriboja vien religiniais reikalais ar parapijos naujienomis. Kaip ir daugelis daugiau ar mažiau aktyvių žmonių, jie negali nepastebėti karo Ukrainoje ir 68-ajame savo laikraščio numeryje skelbia „Maldą už Ukrainą“, kurioje esama ir tokių žodžių: „išvaduok savo žmones nuo brolžudiško barnio“ ir „užbaik brolžudišką karą“ https://issuu.com/deivid40/docs/_68_Pasirodo, įvykiai, 2014 metais prasidėję Ukrainoje,- tai ne niekuo nepateisinama Rusijos agresija, gresianti virsti trečiuoju pasauliniu karu, o tik barnis, toks „slavų ginčas tarpusavyje“ kaip tai dar 1832 metais nurodė A. Puškinas ir iki šiol mėgsta kartoti dabartinis Kremliaus šeimininkas.
Tarp kitko, D. Zaicevas yra ne tik šio parapijos laikraštuko redaktorius ir Socialinio švietimo centro, veikiančio prie „Romanovų“ cerkvės sekretorius https://www.facebook.com/events/1712507509072203/, bet ir Vilniaus ir Lietuvos stačiatikių vyskupijos Darbo su jaunimu skyriaus sekretorius bei visuomeninės organizacijos „Jaunimo kelias“ („Putj molodiožy“,- toks stačiatikių komjaunimas) vadovas. Pastaroji, pasirodo, labai rūpinasi nuo karo Ukrainoje nukentėjusiais vaikais ir kviečia juos į „valstybės akreditaciją turintį dienos centrą, centro darbuotojai kalba ukrainiečių ir rusų kalbomis“. https://jkelias.lt/
Suprantama, to, kas čia paminėta nepakanka, kad jau rytoj p. Zaicevą ir jo darbdavius pokalbiui pasikviestų atsakingų institucijų pareigūnai.Tačiau visiškai pakanka žurnalistiniam smalsumui pažadinti. Pavyzdžiui, 2022 m. rugpjūčio 26 d. p. Zaicevas dalyvavo „Žinių radijo“ laidoje „Skaitmeninė karta. Ką apie karą Ukrainoje galvoja jaunimas“ (ved. Asta Čiučiurkaitė).
Tiesa, laidoje jis prisistatė ne kaip rusų monarchistas ir parapijos laikraščio redaktorius, o kaip politologijos magistrantas. Iš jo samprotavimų apgailėtina valstybine kalba klausytojas galėjo sužinoti, kad dėl to, jog Baltijos valstybės, Ukraina ir Krymas anksčiau priklausė Rusijai „tai gali tapti argumentu, statančiu mus ant ribos“ (!?). Dar jis papasakojo apie tai, kad daugelis jo draugų mano, jog karą su Ukraina pradėjo ne Rusijos valstybė, o tik kažkokia žmonių grupelė. Atseit, Rusijos Federacija čia niekuo dėta. Buvo keistoki ir jo sunkiai suprantami išvedžiojimai apie tai, kad iš garsiosios frazės „Rusų karinis laive, eik tu…“ reikėtų išmesti arba žodį „rusų“, arba žodį „karinis“. https://www.ziniuradijas.lt/laidos/euranet-plius/skaitmenine-karta-ka-apie-kara-ukrainoje-galvoja-jaunimas?video=1
Sužinojus, koks gilus mąstytojas yra p. Zaicevas, kilo noras dar artimiau pažinti jo minčių vingius.
Dar 2015 metų birželio 9 dieną (karas Ukrainoje jau liepsnojo) portalo „Ruskij vek“ („Rusų amžius“) žurnalistė Jevgenija Avramenko kalbino Vilniaus laikraščio „Obzor“ („Apžvalga“) bendradarbius Deivydą Zaicevą ir Alisą Miler, bandydama išsiaiškinti kaip „Ukrainos konfliktas“ (tada Putinas dar nebuvo išradęs „specialiosios karinės operacijos“) nušviečiamas Lietuvos žiniasklaidoje.
Verta pasidomėti, kas per portalas „Ruskij vek“?Portalo leidėjai nurodo, kad tai „žurnalas tėvynainiams rusams“, kurį rengia kažkoks Rusų užsienyje ar Rusiško užsienio institutas, kuri įsteigė pati Rusijos užsienio reikalų ministerija. Vadinasi portalo išlaidų sąmatą asmeniškai tvirtina ministras Lavrovas. Dabar jau aiškiau…
D, Zaicevas ir A. Miler pasakojo Rusijos URM korespondentei, kad „esama realios grėsmės rusakalbei Lietuvos žiniasklaidai patekti į egzistuojantį juodąjį sąrašą“, todėl „informacija pateikiama tik sausais faktais, be nuomonių, (…) bet kažkokių pustonių vis tiek esama, kažkokių povandeninių akmenų“. Ir toliau: „Oficialūs laikraščiai ir kanalai aišku kaip nušviečia temą. Valstybinė pozicija šalyje antirusiška, veikia galinga antirusiška propaganda, Rusija pateikiama kaip agresorė ir taip toliau“. Dar D. Zaicevas ir A. Miler paaiškino, kad Lietuvoje dabar daugiausia kalbama apie grėsmę iš Rusijos pusės: „Pas mus net valdiškos instrukcijos leidžiamos: „Ką daryti jei Rusija užpultų Lietuvą“. https://ruvek.mid.ru/publications/donbass_na_vsekh_yazykakh_9791/
Žodžiu, rusofobai Lietuvoje siautėja.
Netrukus po to, 2015 metų birželio 18-ą, D. Zaicevas davė interviu portalo „Tėvynainių, gyvenančių užsienyje paramos ir gynimo fondas“ žurnalistei Olgai Korženevskajai. Šį fondą taip pat įsteigė jau minėtas institutas, priklausantis Rusijos URM. Reikalas tas, kad 2015 metų birželio 8 – 12 dienomis fondas Sankt Peterburge surengė VIII-ąjį rusų tėvynainių jaunimo organizacijų ir rusakalbės žiniasklaidos užsienyje forumą. Jame D. Zaicevas dalyvavo kaip Jaunimo informacijos centro „Micentr.lt“ vyriausiasis redaktorius ir konkurse „Rusiškasis užsienis 2015“ nugalėjo nominacijoje „Informacinės interneto svetainės“. https://ru.m.wikipedia.org/wiki/Русское_зарубежье_(конкурс)
Į korespondentės klausimą, kas svečiui iš Lietuvos labiausiai įstrigo į atmintį, D. Zaicevas atsakė: „Forumo kulminacija – tai bendravimas su žmonėmis iš įvairų šalių, taip pat stipriai prisirišusiais prie „Rusų pasaulio“. (…) Pagrindinis forumo sumanymas įgyvendintas: jaunimas, suvažiavęs į Sankt Peterburgą, sujungė „Rusų pasaulio“ tiltus visame pasaulyje“.
Neblogai, žinant ką šiuolaikiniame putiniškos propagandos žodyne reiškia žodžių junginys „rusų pasaulis“. Tai, kas pasakyta, galima suprasti kaip pažadą ir toliau destruktyviai veikti Maskvos labui kuriant ir aktyviai išnaudojant struktūras, kvailinančias rusakalbį jaunimą. https://pravfond.ru/press-tsentr/stati/my_uchastniki_viii_peterburgskogo_foruma_budem_i_dalshe_podderzhivat_svyaz_1304/
O 2016 metų balandžio 25-ąją jau pats Deivydas Zaicevas ėmė interviu iš vienos Klaipėdos rusų mokyklos mokytojo – Andrejaus Fomino. Žavus jau pats publikacijos pavadinimas „Kontaktus su Rusija reikia vystyti, o ne gąsdinti jais liaudį“.
Kalbėdamas apie valstybinės premijos „Metų mokytojas“ laureatus Zaicevas pašnekovą tarsi kursto: „Konkursas vyksta 15 metų, o Jūs vienintelis apdovanotas rusų mokyklos mokytojas. Čia esama kažkokio šališkumo?“ Fominas atsako ta pačia dvasia: „akivaizdausšališkumo nėra, bet yra nepakankamas vertinimas arba (…) per mažas dėmesys rusų mokyklų darbui ir patirčiai“. Išeitų, kad šališkumas yra „neakivaizdus“ ir, apskritai, „mūsų negerbia ir nevertina“. Ir apibendrina: „Gaila, pastaraisiais metais rusų mokyklas vaizduoja vos ne kaip grėsmių nacionaliniam saugumui šaltinį“.
Čia D. Zaicevas turbūt net apsilaižė: „O kokį įspūdį jums padarė Valstybės saugumo departamento ataskaita, kurioje būtent taip vertinamos tautinių mažumų mokyklos?“ Atsakydamas jau nebeištvėrė ir valstybės apdovanotasis: „Toks įspūdis, kad ją rašė buvę dvejetukininkai. Storame pranešime (…) vis kišama išgalvota grėsmė, kylanti iš Rusijos ir Baltarusijos. Tarsi nebūtų kitų problemų. Viskas laužta iš piršto. Jokių faktų nėra, vien dirbtinės prielaidos“. Ir toliau ta pačia dvasia: „pastaruoju metu visuomenėje sąmoningai formuojamas negatyvus požiūris į viską, kas rusiška: rusiškas mokyklas, mokytojus rusus, visuomenines organizacijas,- dirbtinai keliama įtampa“. (…) „Aš manau, kad po kurio laiko, kai pasaulis suvoks, kad Rusija nekelia jokios grėsmės, o atvirkščiai,- bando stabilizuoti ne dėl jos iniciatyvos ir kaltės pasaulyje susiklosčiusią sudėtingą situaciją,- padėtis pasikeis“.
Ką gi, pasaulis iš tiesų jau sužinojo, ko verta Rusija. Bet D. Zaicevą domino dar vienas esminis klausimas: „Kokios galimybės išlikti „Rusų pasauliui“ Lietuvoje?“, į jį „Lietuvos metų mokytojas“ atsakė taip: „tai kontaktų su mūsų istorine gimtine ir Tėvyne išsaugojimas. (…) Tik taip „Rusų pasaulis“ išliks. (…) Juk dabar pati sąvoka „Rusų pasaulis“ kai kurių politikų naudojama gąsdinimui“.
Nieko nepridursi, pasikalbėjo du bendraminčiai… https://www.rubaltic.ru/article/kultura-i-istoriya/25042016-fomin/
Tiesa, svarbu paminėti ir kokiame leidinyje šį kartą sublizgėjo D. Zaicevas ir jo pašnekovas, regis, vis dar Klaipėdoje mokytojaujantis A. Fominas. Tai – vienas labiausiai ekstremistinių ir fašistinių Kremliaus šovinistinės propagandos pabūklų, kurio redakcija nuo 2013 m. įsikūrusi Kaliningrade (ne tame, kuris yra Maskvos srityje ir nuo 1996 m. vadinasi Koroliovu, o buvusiame Karaliaučiuje),- „RuBaltic.Ru“. Publikacijos šiame portale dubliuojamos lietuvių, lenkų, latvių ir baltarusių kalbomis, bet jokios tautybės padorus žmogus su tokia įstaiga paprastai nebendradarbiauja.
Abejonių nekyla – šis jaunuolis tuo pat metu prisistatantis ir kaip žurnalistas, ir kaip politologas, ir kaip stačiatikių cerkvės biurokratas lojalus visai ne Lietuvai, o visiškai svetimai ir priešiškai mums valstybei. Tad ukrainiečių pabėgėlių vaikai gali patekti visai ne į tas rankas. Kaip čia neprisiminti nuolat pasirodančios informacijos apie tūkstančius Ukrainos vaikų, iš laikinai okupuotų teritorijų išvežtų į Rusijos gilumą.
Kyla pagrįstas klausimas,- ar apie tai žinoma Vilniaus miesto savivaldybėje, kuri (anot paties Zaicevo) finansuoja organizacijos „Putj molodiožy“ veiklą mokesčių mokėtojų pinigais?
P.S. Jau po to, kai straipsnis buvo parengtas spaudai, pavyko sužinoti apie dar vieną Deivido Zaicevo amplua – apie jį, kaip apie TV kanalo „LRT Plius“ rusiškos ir stačiakiškos laidos „Tikėjimas ir gyvenimas“ autorių bei laidos vedėją. Sprendžiant iš šių metų rugsėjo 4 d. laidos, jis ir čia liko ištikimas ankstesnėms savo poltinėms preferencijoms. https://www.lrt.lt/mediateka/
Pavyzdžiui, laidos įžangoje D.Zaicevas pasakė, kad šių metų „vasario 24 d. Rusijos ginkluotosios pajėgos įsiveržė į Ukrainą“, tačiau, kaip yra žinoma, tas įsiveržimas įvyko dar 2014 metų vasario mėn. O formuluodamas klausimus ukrainiečių pabėgėlėms (ir tarsi nulemdamas tokiu būdu jų atsakymus), Deividas Zaicevas įsigudrino apskritai ne karto nepaminėti nei šalies-agresorės, nei šalies-agresijos aukos, nei šio Kremliaus sukelto niekšingo karo priežąsčių (tiksliau – jų visišką nebuvimą).
Turbūt būtent dėl to, atsakydamos į laidos vedėjo klausimus, nelaimingos moterys taip pat vartojo tik tokius neapibrėžtus žodžių derinius, kaip „prasidėjo karas“ arba „nežinau – kas turėtų nutikti, kad Ukrainoje įsiviešpatautų taika“.
Galima pamanyti, kad tas karas „prasidėjo“ pats savaime, o ne rusiškos invazijos pasekoje, arba kad kažkam iš tikrųjų vis dar neaišku, jog taika Ukrainoje gali įsiviešpatauti tik po visiško Rusų Reicho sutriuškinimo.
Ir eilinį kartą kyla klausimas – o kam gi tarnauja toks „light“ laipsnio indoktrinavimas?
