Sausio 25-26 d. Europos Sąjungos karinio komiteto pirmininkas generolas Robertas Briegeris interviu laikraščiui „Die Welt am Sonntag” pasiūlė Jungtinių Tautų (JT) įgaliotą taikos palaikymo misiją, kuri stebėtų ir užtikrintų galimas paliaubas teritoriškai sumažėjusioje Ukrainoje. Jis nei tvirtina, nei neigia, kad dėl JT taikos palaikymo mandato reikėtų derėtis su Rusija ir kad jam turėtų pritarti Rusija JT Saugumo Taryboje. Pasiūlyme numatyta, kad šiose taikos palaikymo pajėgose Ukrainoje kartu su Vakarų sąjungininkais dalyvautų „pasaulio pietų” ir kitos Rusijai priimtinos šalys.
Šiais pagrindiniais elementais Briegerio pasiūlymas skiriasi nuo sutarimo tarp Europos sąjungininkų, kurie svarsto galimybę dislokuoti Ukrainoje karines pajėgas po paliaubų.Jie vieningai sutaria su Kijevu, kad misijos sudėtis būtų sąjunginė (euroatlantinė) ir kad jai nebūtų taikomas JT mandatas, jau nekalbant apie neišvengiamą tokio mandato patikrinimą iš Rusijos pusės. Jie taip pat, atrodo, sutinka, kad misija būtų susijusi su taikos palaikymu ir atgrasymu nuo pakartotinės Rusijos agresijos.Tačiau, be šio pagrindinio sutarimo, Europos sąjungininkai šiuo metu yra paskendę nestruktūruotose diskusijose dėl karinio buvimo Ukrainoje po paliaubų.
Apibūdindamas kai kuriuos taikos palaikymo misijos parametrus, Briegeris numato, kad kariai stebės paliaubas demilitarizuotoje zonoje palei kontaktinę liniją (kuri kirstų Ukrainą). Šiai misijai reikėtų „tvirtų įgaliojimų, įskaitant leidimą naudoti ginklus ir oro paramą paliauboms užtikrinti”. Reikalingų karių skaičius būtų „didžioji penkiaženklio skaičiaus dalis”, t. y. beveik 100 000 karių. Priėmus politinį sprendimą, ES valstybės narės galėtų „skirti didelę karių paramą paliauboms Ukrainoje prižiūrėti”. Tačiau tai „ne tik europiečiai… bet ir kariai iš pasaulio pietų ar Kaukazo”. Visa tai dar tik pradžia, ir Breueris įspėja, kad šiuo metu tai „skamba labai teoriškai”.
Intriguojanti nuoroda į karius „iš Kaukazo” šalia karių iš „pasaulio pietų” atskleidžia siekį gauti karių iš šalių, kurių partnerystė gali būti patraukli Rusijai. Tai, savo ruožtu, rodo, kad dėl JT mandato turės būti deramasi su Rusija, kad ji jo neužblokuotų JT Saugumo Taryboje.
Europos Sąjunga turėtų tikėtis, kad agresorė Rusija primygtinai reikalaus dalyvauti JT įgaliotoje taikos palaikymo misijoje Ukrainoje, kaip tai darė visų ankstesnių tokio pobūdžio misijų. Taip ji elgiasi teritorijose, kurias laiko savo „artimuoju užsieniu”, o dar labiau – tuo, ką ji dabar Ukrainoje laiko „Rusijos pasauliu” (Русский мир), metu. JT mandatą turinti misija Ukrainoje leistų įtraukti Rusiją, o ne ES mandatą turinti misija, iš kurios Rusija būtų išstumta.
Neaišku, ar generolas Briegeris į eterį paleidžia rekomendacijas, kurias galbūt pateikė Europos Sąjungos kariniam komitetui ir politinėms institucijoms, ar gali kalbėti be leidimo paleisti bandomąjį balioną.
Kadangi jis yra austras, jo pasiūlymas gali atspindėti jo šalies neutralumo tarp Vakarų ir Rusijos etosą. Atrodo, kad pasiūlymas neatitinka dabartinių Europos sąjungininkų ir jų bei Ukrainos diskusijų.
Rusija nuolat naudojosi veto teise, kad JT Saugumo Taryboje ir Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijoje (ESBO) savo interesais formuotų tarptautinius taikos palaikymo mandatus, susijusius su ginkluotais konfliktais, kuriuos Maskva pati sukėlė savo „artimajame užsienyje”.
Rusija sėkmingai reikalavo dalyvauti tokiose taikos palaikymo misijose, be to, ten dominuoti, nepaisant to, kad buvo aktyvi tų konfliktų dalyvė.
Paprastai Maskva naudojo dvigubą grasinimą, siekdama eskaluoti karo veiksmus ir stabdyti taikos palaikymo mandato patvirtinimą, taip priversdama kitas šalis -aplinkiness ir Vakarų – patenkinti daugumą Maskvos reikalavimų dėl mandato parametrų.
Kai mandatas pagaliau buvo patvirtintas ją tenkinančiu būdu, Rusija, aiškindama tuo pačiu mandatu, veikė kaip griežta konstruktyvistė, mikromanipuliuodama misijomis, nors ir sabotavo jas. Tik vykdydama ne tai, kas susiję su mandatais. Galiausiai Rusija tam tikru patogiu momentu vetavo šias taikos palaikymo misijas, idant jos nebeegzistuotų.
Tokia buvo JT taikos palaikymo misijos Abchazijoje (Gruzija) istorija, kurios Rusija tiesiogiai nekontroliavo, tačiau JT Saugumo Taryboje suformavo jos mandatą teikti logistikos paslaugas. Tai vėl įteusino Rusijos „taikos palaikymo” misiją, o 2008 m. abi misijas likvidavo.
Rusija vetavo ESBO sienos stebėjimo misiją Gruzijoje ir „taikos palaikymo” operaciją Pietų Osetijoje, Gruzijoje. Vetavo ir ESBO stebėtojų misiją Rusijos ir Ukrainos pasienyje ir specialiąją stebėjimo misiją Ukrainoje 2014-2021/2022 m. paliaubų stebėjimo misijas, kurias Rusija smarkiai sabotavo iš vidaus, kol jas iškraustė.
Rusijos veto teisė sudarė sąlygas šias misijas išvaikyti. Jei Europos Sąjunga siektų gauti JT mandatą palaikyti taiką Ukrainoje po paliaubų, ji susidurtų su tokia pačia Rusijos veto teise dėl tokios misijos mandato, parametrų ir vėlesnių operacijų.
Vakarų vyriausybės ilgą laiką laikė Rusiją nepakeičiama santykinio stabilumo ir taikos palaikymo ar paliaubų stebėjimo „įšaldyto konflikto” paradigmoje.
Derybos dėl galimų politinių susitarimų Vakarų šalys taip pat buvo palankios Rusijai ir jos vietiniams įgaliotiniams. Pavyzdžiui, Minsko „susitarimai” dėl Ukrainos (2014-2022 m.). Vis dėlto 2022 m. įvykęs visavertis Rusijos įsiveržimas privertė Vakarų mąstyseną grįžti tikrovėn. Ji diskvalifikavo agresorę Rusiją nuo bet kokio vaidmens taikos palaikymo ir politinio sprendimo procesuose.
Kijevo saugumo susitarime, kurio autorius buvęs Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos (NATO) generalinis sekretorius Andersas Foghas Rasmussenas (Anders Fogh Rasmussen) 2002 m., buvo išdėstyti pokario saugumo įsipareigojimai Ukrainai, kuriuos turėjo užtikrinti tik Vakarų šalys, programiškai neįtraukiant Rusijos.
NATO 2024 m. aukščiausiojo lygio susitikime buvo priimta sušvelninta versija – Ukrainos susitarimas, kuriame atmestas bet koks Rusijos dalyvavimas taikos palaikymo operacijose ar pokario saugumo garantijose.
Šie klausimai aiškiai apibrėžti kaip išimtinai Ukrainos ir jos partnerių NATO ir ES reikalai. Tokia padėtis išlieka ir šiuo metu vykstančiose Europos sąjungininkių ir jų bei Ukrainos diskusijose dėl taikos palaikymo ir saugumo garantijų Ukrainai po paliaubų.
Ukrainos kova ir Vakarų partnerių įsipareigojimai nuo 2022 m. išvedė šalį (praktiškai vyriausybės kontroliuojamą teritoriją) iš pilkosios zonos tarp Rusijos ir Vakarų, perkeldami Ukrainą į Vakarų orbitą politiniu ir ateities saugumo atžvilgiu.
Vis dėlto šį istorinį pokytį galėtų pakeisti JT įgaliota taikos palaikymo misija Ukrainoje, jei Rusija pritartų jos parametrams ir prisidedančioms šalims, įskaitant Rusiją.Tokia misija pakeistų Ukrainos vakarietišką trajektoriją, o sumažėjusi Ukraina grįžtų į pilkąją zoną tarp Rusijos ir Vakarų, buvusią iki 2022 m.
Vladimir Socor, Eurasia Daily Monitor