Kunigas, pasipriešinimo sovietiniai okupacijai dalyvis, atvirai aiškina savo poziciją Rusijos barbariškos agresijos prieš Ukrainą kontekste. Jo taikdariška pozicija daugeliu atvejų įvardijama vos ne prorusiška, tad pasidomėkime. II dalis – I yra čia.
Kalbina Tomas Čyvas
Štai aš jums duosiu tris pavyzdžius. Kieno ten yra dangaus karalystė? Įsivaizduokite valstieti išėjo su valstiečiu į mišką. Juos užpuolė meška. Meška pradėjo draskyti vieną, kitas pradėjo jį ginti turėdamas kirvį. Tą su kirviu sudraskė, gyvą paliko kitą. Antras variantas. Riteris prisiekė damai ją ginti nuo visų priešų. Jis atsimušinėjo nuo visų, bet žuvo, nes mat negalėjo savo šeimos herbo suteršti baime. Trečias variantas – Maksimilionas Kolbė, kuris sutiko būti nužudytas, idant išgyventų kitas žmogus. Tai kieno iš jų dangaus karalystė?
- Turbūt gali būti visų, priklausomai nuo vidinių aplinkybių, nuostatų, įsipareigojimų. Aš taip manau. Priklauso pagal krikščionišką moralės supratimą darbų, veiksmų vertė priklauso nuo vidinės intencijos.
- Bet valstietis jeigu būtų pabėgęs nuo meškos? Jisai palikęs draugą galėjo išlikti gyvas. Nes su kirviu meškos neįveiksi.
- Nebūtų atlikęs herojiško darbo, būtų parodęs bailumą. Mes negalime iš visų reikalauti, kad visi būtų didvyriai, kurie stotų prieš nenugalimą jėgą. Žavimės tais kurie yra tokie herojiški, bet gyvenimo praktika rodo, kad negali to reikalauti iš visų. Prisiminiau iš katalikybės moralės mokymų gal kiek prieštaringą pavyzdį, kurį aš kartais apmąstau jį, įžvelgdamas gyvenimo tikrovę. Pagal bažnyčios moralės supratimą paskelbiama palaimintosiomis ir šventosiomis visa eilė turbūt ir naujaisiais amžiais moterų, merginų kurios žūsta ar nužudomos gindamosi nuo prievartautojų. Prisiminkime Marija Goreti, dabar ją ruošiamasi paskelbti palaimintąją ir nužudytą Eleną Spirgevičiūtę taip pat. Bažnyčia laiko aišku, kad ne vien dėl tokio savisaugos instinkto, bet ir dėl moralinių įsitikinimų, nepasiduodama prievartautojui saugodama skaistybę laikoma palaiminta ir šventąja. To herojiškos laikysenos pavyzdys, kurį bažnyčia laiko šventu. Ir pagal griežtą moralinės teologijos mokymą, jeigu tokiu atveju matydama, kad na neturi jėgų apsiginti arba kad tas gynimasis gali kelti pavojų jos gyvybei, o vis tik mergina nesigintų, būtų išprievartauta, tai nelaikoma kad jai bus nuodėmė. Aišku prievartautojui nuodėmė bet ne jai. Reikalaujama tiktai, kad ji savo vidumi ji nepritartų tam veiksmui. Irgi tarsi dvilypis požiūris. Herojiška laikysena giriama ir skelbiama šventumu, bet nereikalaujama šimtu procentu visomis aplinkybėmis tokios laikysenos iš visų. Manau tai yra racionalus ir praktiškas požiūris.
- Aš labai įdėmiai stebėjau Jugoslavijos įvykius. Bosnijoje ir panašiai kur tikima jeigu serbas išprievartauja bosnietę, tai ją gali nužudyti netgi jos giminės: Kaip tu čia taip pasidavei, girdi…
- Tai su krikščionybe mažai ką bendro turi ta laikysena daugiau gal susiję su jų papročiais.
- Atsakoma: mes katalikai, o mes stačiatikiai, mes musulmonai, bet kuriame nors mokyme gali būti tokie imperatyvai, kad taip reikia daryti?
- Nesu įsigilinęs į Islamo mokymą tuo klausimu. Bet krikščionybėje tai tikrai negali būti tokių veiksmų ir reikalavimų, pateisinimų. Aš manau, kad ir tradiciniame islame gal kažkoks kerštas tam prievartautojui. Bet irgi gali rastis daugiau tokios paprotinės, gentinės teisės, kiek aš bendrauju su musulmonais įvairių krypčių, tai jie irgi skiria kaip ir krikščioniškose tradicijose, tai ką moko jau neabejotinai tikėjimas ir yra visokios gentinės paprotinės teisės. Kurios ten sakykim – čečėnų, arabų, turkų, musulmonų – gali labai skirtis. Tai nelabai ką bendro turi su tuo ortodoksiniu tikėjimo mokymu, bet labiau su tokiais gal iš senų senovės pagonybės atėjusiais gentiniais papročiais.
- Arba šiaip su gyvulišku nežmogišku žiaurumu?
- Priminėt tą Jugoslaviją. Prisiminiau kad ji tuo metu susilaukė to vadinamo sekuliariojo pasaulio pasipiktinusios kritikos. Nes buvo daugybė tų priešiškų tautų tarpusavio konfliktuose moterų prievartavimų. Turbūt teisingai sako psichologai, sociologai, kad prievartavimas yra daugiau ne seksualinis, o smurto, neapykantos veiksmas, noras pažeminti tas kitos tautos arba grupės moteris. Ir aišku visas sekuliarus pasaulis reikalavo – ten, kad tos moterys, kadangi čia prievarta, tuos priešų ten kareivių ar grupuočių buvo prievartavimai vykdomi, kad jos turi daryti abortus. Vienintelis popiežius Jonas Paulius II sakė, kad ne, kad ir prievarta pradėti vaikai turi teisę į gyvenimą. Abortas vis tiek yra nusikaltimas. Jisai buvo nesuprastas viso pasaulio. Toks yra oficialus krikščionybės mokymas.
- Rusijos užpuolimo, karo prieš Ukrainą pradžioje kuomet Andrius Tapinas ir dar kiti žmonės mano požiūriu teisingai darė, kad pirko droną Bayraktar ukrainiečiams. Kad jie galėtų apsiginti. Bet kai jisai buvo pakrikštytas ir jam duodamas vardas Vanagas. Ar galima krikštyti daiktą, jis negyvas, skirtas žudymui? Kodėl kunigas tam ryžtasi ?
- Kunigas dalyvavo? Šitos detalės aš nežinau. Tie visi krikštijimai… čia amžinatilsį na ir talentingas ir tokio gal sudėtingo likimo kunigas Ričardas Mikutavičius vienu metu- nepriklausomybės pradžioje – sukėlė tokį kaip ir šurmulį ar skandaliuką kai jisai ten ėjo pakviestas vadovo į Kauno zoologijos sodą ir kažkokius ten retus gyvūnus (ar tigriukus) ką tik naujai atvežtus atseit krikštijo. Krikštijimas yra toks iš religinės terminologijos pasaulietine perverstas terminas, kuris neturi nieko bendro su krikščionių krikšto sakramentu. Bandoma po tuo pasakyti, kad to krikšto metu suteikiamas vardas. Tai mes irgi va čia atliekame apeigą, žinote kaip ten sako, laivus krikštija sudaužydami į bortą tą šampano butelį. Tai aišku čia perimtas žodis iš religinės terminologijos, bet jis nieko bendro su tikėjimo tikrove neturi. Išreiškiamas noras iškilmingai kažkam suteikti vardą. Aišku kada kunigai dalyvauja, tarsi leidžia manipuliuoti krikšto sąvoka. Tai truputi apgailėtina vis tiek. Kunigai neturėtų leisti piktnaudžiauti sakramentų sąvokomis ten kur dalykai yra visai nesusiję. Kaip jūs sakote, kad objektas skirtas karui, žudymui, tai tuo labiau. Kaip rodo tenai tie Donbaso rusų pusės kovotojai, turbūt ir ukrainiečiai išrikiuoja kokius nors ginklus ir popas, vietos dvasininkas su kibiru švęsto vandens su šluota eidamas ten visus šlaksto, tai vis tiek man atrodo tas truputi toks piktnaudžiavimas krikščionybe, kuri yra mokymas apie susitaikymą ir artimo meilę, o ne apie priešų žudymą. Velnio dvasia yra galinga ir jinai deja įtraukia kartais ne tik eilinius kunigus, bet ir aukštus hierarchus į visai nekrikščioniškus veiksmus.
- Aš suprantu kareivį kuris ateina pas kunigą ir sako: aš net nebuvau tikintis, bet aš dabar labai bijau, ar gali mane palaiminti?
- Į tą dalyką aš atlaidžiau žiūrėčiau. Nes tų egzistencinių, ribinių situacijų akivaizdoje turbūt kaip ten yra toks humoristinis pasakymas – einant į frontą, einant dugnan laivui ar krentant lėktuvui – nebūna netikinčių. Aišku čia galima įžvelgti baimės faktorių bet kartu ir tokį prigimtinį turbūt Dievo duotą žmogui nenorą susitaikyti su mirtimi. Tokį vidinį šauksmą Dievo, kaip žmogus jį besuvoktų tos aukštesnės jėgos pagalbos ieškoti. Tai čia turbūt čia suprantama. Ir tas palaiminimas yra kaip paguoda žmogui.Bet tai jokiu būdu negali būti tas pats kaip dronus ar raketas šlakstyti ir jiems vardus duoti šventus. Manau jau čia yra tam tikros šventvagystės atspalvis. Suprantama kad kažkokiam daiktui galima duoti vardą, bet su krikštu nereikėtų to sieti. Kai žvelgiu į tą karo ir kažkokio taikos susitaikymo paieškas, vis tiek pirmiausia galvoju, kad mes turėtume žvelgti plačiau į tą tokią paradigmą. Ką Kristus norėjo atnešti į pasaulį? Žmonės kalasi kaip dievai. Man žvelgiant į tuos pasaulyje vykstančius karus taip nejučia prisiminiau – mačiau National Geographic laidoje – tema apie gamtą. Rodoma, kaip organizuotos Afrikos skruzdėlės – termitai -, kurios ten pastato vos ne dangoraižius iš molio. Ir kartais jos ten irgi net tos pačios rūšies giminaites žudo kovodamos dėl maisto, išteklių ar teritorijos kaip žmonės kare, kariauja vienos kitą triuškina, ėda ir panašiai.
- Tą patį mes matome ir žmonijos istorijoje. Man atrodo, kad tiek krikščionybės prasmė, Kristaus atėjimo prasmė, kad jis bent jau siūlė pakeisti tą paradigmą. Kad mes nesielgtume kaip dėl neprotingų instinktų, išlikimo ar išteklių grobimo valdomi gyvūnai ar vabalai. Bet kaip aukštesnės būtybės, kurios ir proto, kažkokio kompromiso paiešką, net ir atleidimo priešams vardan gali pakelti save į aukštesnį lygį. Man atrodo, kad to iššūkio žmonija iki šiol nėra atsisakiusi. Mes dar vis elgiamės kaip tos konkuruojančios gorilų patinų alfos ar tie termitai Afrikoje.
