Kėdainietė Meda, prieš dvejus su puse metų patyrusi nelaimingą atsitikimą, kurio metu buvo sutraiškyta ir beveik nuplėšta jos dešinė koja, yra puikus pavyzdys, kad ryžtas ir optimizmas bei profesionalus medikų darbas gali padaryti stebuklus.
„Tragiška Medos istorijos pradžia privedė prie sėkmingos gydymo atomazgos. Tai tikrai yra neeilinis mūsų visų pastangų rezultatas, todėl tai norisi įprasminti ne tik medicininėje dokumentacijoje, bet ir papasakoti šią neeilinę istoriją kitiems, – kalbėjo prof. Justinas Stučinskas, Kauno klinikų Ortopedinės traumatologinės infekcijos sektoriaus vadovas. – Meda visuomet rodė neeilinį ryžtą bandyti siekti maksimalaus rezultato, kas visą medikų komandą paskatino ir padrąsino imtis šio neeilinio iššūkio“.
27-erių metų Medai nelaimingas atsitikimas įvyko 2021 metų gruodžio 25-ąją, šventinį rytmetį. Mergina pasakojo, kad papusryčiavusi pas mamą išvažiavo į kaimą švęsti Kalėdų. „Sustojau prie sankryžos praleisti priešpriešais važiuojančių automobilių, kad galėčiau pasukti į kairę. Staiga pajutau smūgį į savo automobilio galą. Išlipau iš automobilio, paklausiau, ar niekam nieko nenutiko, ir už minutės į mus atsitrenkė dar vienas automobilis. Mano koja buvo suspausta tarp dviejų mašinų“, – skaudžiais prisiminimais dalijosi mergina.
Į įvykio vietą belaukiant atvykstančios greitosios pagalbos medikų ekipažo, pirmąją pagalbą Medai suteikė atsitiktinai pro šalį važiavusi Kauno klinikų anesteziologė reanimatologė, kuri panaudojo tai, ką tuo metu turėjo po ranka – šaliku sutvirtino merginos koją. „Mūsų kolegė gydytoja suteikė Medai pirmąją pagalbą ir iškart telefonu informavo mus apie įvykusią avariją, kas leido mums skubiai suburti traumos komandą ir staigiai priimti geriausius sprendimus“, – sakė profesorius.
Menka sėkmės tikimybė
Meda pasakojo, kad pradžioje Kauno klinikose jai niekas apie jos tikrąją būklę nepasakojo, tepasakė, kad nustatytas atviras kojos lūžis. „Mediciniškai tokiose situacijose mes sakome, kad nėra vilties, greitesnis ir geresnis pacientui kelias yra iškart priimti radikalų sprendimą, bet žinant Medos amžių, mes tiesiog negalėjome su tuo susitaikyti. Darėme maksimaliai viską, ką galėjome“, – pasakojo prof. J. Stučinskas.
Su Meda profesorius pasikalbėjo tik po kelių savaičių, kai jo kolega gydytojas ortopedas traumatologas Arnoldas Sipavičius atliko sudėtingą lūžusių kaulų sujungimo operaciją. Jis pacientei atvirai įvardijo galimus scenarijus, gresiančias rizikas, komplikacijas. „Pasakiau jai, kad galimi keli variantai: palikti koją tiesią ir nejudrią, amputuoti arba protezu pakeisti pažeistą kelio sąnario paviršių. Ji be jokių didelių tragizmo elementų išklausė visą informaciją ir užtikrintai pasakė, kad nori turėti bent kažkiek lanksčią savo koją“, – ryžtingą Medos nusiteikimą prisiminė prof. J. Stučinskas.
Meda per visą gydymosi laikotarpį patyrė devynias operacijas, operacinėje ji praleido apie 39 valandas. „Operacija įprastai vyksta ne operacinėje, bet prieš operaciją. Turi numatyti kelis žingsnius į priekį, turėti kelis variantus, jeigu kažkas pasisuks kita linkme. Prieš operaciją mes atliekame paruošiamuosius darbus: matuojame, pritaikome šablonus rentgeno nuotraukose, žiūrime, kaip ta situacija atrodys. Iškarpome pataisytas ašis pačioje nuotraukoje ir žiūrime įvairias implantų sistemas. Medai iš visų galimų tiko tik viena“, – teigė prof. J. Stučinskas.
Be kraujotakos nieko nebūtų
Kauno klinikų kraujagyslių chirurgas Viktoras Šliaužys, kuris pacientei Medai atstatė kraujotaką, teigia, kad traumų metu įvyksta ūmi išemija (sutrinka kraujo atitekėjimas į kurią nors kūno dalį arba organą) ir kraujotakai atstatyti gydytojai turi 6-8 valandas. „Traumų metu visiškai nutrūksta arterinė kraujotaka, todėl tai ir yra pagrindinė priežastis, kodėl tokiais atvejais gresia amputacija“, – aiškino gydytojas.
Anot kraujagyslių chirurgo, Medos trauma buvo ne pjautinė, ne kirstinė, o traiškytina, kas kraujagyslių prasme yra kaip pertempimo, arterijos nuplėšimo dalykas. „Arterija atsisluoksniuoja per visą ilgį ir kraujotakos nebelieka. Atstatyti ją galima tik atlikus šuntavimo operaciją, – sakė V. Šliaužys. – Meda turėjo gerą paviršinę veną, kurią mes panaudojome šuntavimui. Tuomkart kraujotaką atstatėme, bet po metų pacientei įvyko atlikto šunto pažeidimas. Situacija buvo komplikuota, prireikė dviejų operacijų paeiliui. Buvo priimtas sprendimas paimti paviršinę veną iš kitos kojos ir įdėti ją į traumuotą koją“.
Gydytojas atviras – sėkmės procentas buvo labai mažas, nebuvo jokių garantijų, kad operacijos pasiseks. „Kartais amputacija yra paprastesnis sprendimas ir pacientui, ir gydytojams, bet puikiai suprantame, kad tai keičia žmogaus gyvenimą iš esmės. Tai ir buvo pagrindinė priežastis, kodėl mes bandėme kabintis net ir už tų kelių procentų sėkmės“, – kalbėjo V. Šliaužys.
Optimizmas daro stebuklus
Medai audinių transplantaciją atlikę plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos gydytojai dr. Domantas Rainys ir Adas Čepas pasakoja, kad kiekvienam audinių persodinimo etape iškildavo vienokių ar kitokių komplikacijų. „Medos atvejis nebuvo standartinis. Tai reikalavo ypatingo susitelkimo, lankstumo ir kūrybiškumo. Bendras komandinis darbas suteikė galimybę apjungti įvairius gebėjimus ir suteikti visą įmanomą geriausią pagalbą pacientei“, – sako gydytojai.
Transplantacijos metu Medai buvo persodinti jos pačios audiniai. „Iš nugaros paėmėme platųjį nugaros raumenį kartu su odos ir poodžio audiniais, iš kurio suformavome chimerinį (dirbtinį) lopą. Ant vieno kraujagyslių pluošto buvo suformuoti du audinių pluoštai, kurie buvo persodinti padengiant defektus blauzdoje, cirkuliariai apjuosiant visą kelio sąnarį“, – pasakoja chirurgai.
Per kelerius metus prie Medos gydymo prisidėjo apie šimtas žmonių – gydytojų, slaugytojų ir pagalbininkių, operacinės instrumentatorių ir padėjėjų, reabilitologų, kineziterapeutų. „Labai noriu verkti, bet tuo pačiu ir labai džiaugiuosi. Jūs visi esate didvyriai. Daryti tokius dalykus ir prisiimti tokią atsakomybę gali ne visi, tam tikrai reikia turėti pašaukimą. Vaikštau savo kojomis ir tuo labai džiaugiuosi“, – gydytojams dėkojo mergina.
Meda neslepia, kad per visą gydymosi laikotarpį minčių buvo visokių, tačiau aplinkinių dėmesys ir rūpestis leisdavo nuvyti niūrias mintis šalin. „Stengiausi blogų minčių į save neįsileisti. Pagalvodavau, kad man pasisekė – aš juk išgyvenau ir dar turiu koją“, – optimistiškai kalbėjo pacientė.
Kauno klinikų informacija
