Mirė Michailas Gorbačiovas. Tesiilsi sau. Daug kas pasaulyje yra nusiteikę giedoti šlovinančias psalmes, rašyti adoracijas bei panegirikas. Kaip ir kiekvienas didelės valstybės politikas – nevienareikšmė tai persona. Ir paminklų aš jam tikrai nestatyčiau.
Taip – jis ėmė tartis dėl nusiginklavimo {su JAV}, nes matė, kad ginklavimosi varžybų sovietų ekonomika pakelti nebepajėgi. Šaltasis karas pralaimėtas. To suvokimas ir mėginimas kažkaip reformuoti nežmonišką imperiją – į pliusą.
JIs buvo tikras rusas iš Stavropolio krašto. Jam buvo nesuvokiama, kad yra kitokios tautos, kurios gali turėti savų interesų ir siekių. Jis buvo ir komunistų partijos ugdytinis. Tai irgi uždėjo mentalinį štampą.
Atvažiavo jis į Lietuvą, kuri ėjo Nepriklausomybės keliu, apsižvalgė, tarsi kažką suprato. O grįžęs pasiuntė tankus ir, kas dar bjauriau, apsimetė, kad nieko nežinojo. Pasak jo, tai buvę „kažkokie nerangūs armijos veiksmai” apie kuriuos jis net nebuvęs informuotas.
Lietuvos Respublikos prokurorai turės nutraukti bylą jam dėl Sausio 13-osios beprasmiškų žudynių. O Lietuva to nepamirš niekada. Ir aš netikiu, kad vyriausiasis ginkluotųjuų pajėgų vadas nieko nežinojo.
Tad, kaip sakoma, apie mirusį arba gerai, arba nieko, išskyrus tiesą. Man tebegaliojanti kai kur Vakaruose „gorbimanija” yra šiek tiek apgailėtinai juokinga.
Juk dar iki 1991-ųjų Sausio 13-osios buvo Tbilisyje „kastuvėlių naktis”, buvo Baku žudynės. Kaip teisingai yra pasakiusi Andrejaus Sacharovo našlė Jelena Boner, išgirsta ir pagaliau pamatyta buvo tik tai, kas nutiko Vilniuje, o minėti „įvykiai” (kryptingos žudynės) liko tarsi paraštėje. O juk tai irgi charizmatiškojo Mišos Gorbio gadynėje dėjosi.
Taip pat gerokai juokinga ir liūdna yra tai, kaip ilgai Vakarai nesuvokė arba kažkas apsimetė, jog nesuvokė – kas yra ponas Putinas bei jo gauja.
Tokia ta sovietinė ikonografija: šventas, kuris mažiau nužudė. Taigi, švenčiausias liekas M. Gorbačiovas. Neturėjo tiek laiko.
Seimo Ekonomikos komiteto pirmininkas Kazys Starkevičius
