Rašau tekstą ką tik grįžęs nuo Televizijos bokšto. Sausio 13-oji mat vėl ištiko. Mane ji ištiks visada ir man visada įdomu, kaip ji atsitinka bei kas vyksta aplinkui.
Taip jau yra, kad mano kartoje Sausio 13-oji daugeliui yra vis dar labai asmeniška ir sunkiai objektyviai aptartina data. Visiems, kas ten buvo ir matė savo akimis, išgyveno savo sielomis, kai kas ir kūnais, o kai kas ir gyvybėmis… vienaip. Kitiems tai kažkas simboliško, o dar kitiems tai ligi šiol lieka politinės kovos, šlovių savinimosi laukas, ordinų medžioklės plotas.
Lietuvos ir Ukrainos laisvės bylomis yra naudojamasi
Nesileiskime, it tie medžiojami vilkai, uždaromi vėliavėlėse. O mus gundo juk tam. Net ir nūdienos tarptautinėmis aktualijomis gundo.
Neišvengiamai, artėjant šiai datai, suaktyvėja tam tikros pajautos, atsiminimai, o kartu nukrenta ir politinės bei žmogiškosios kaukės. Kažkam tai atsiverią skausmingi dvasiniai randai, o kažkam „chi chi, cha cha, na ir durniai, dabar žmonės neitų“ ir pan. Pasigirsta ir iš giliausio raudonojo pragaro skambąs niekšingiausių melodijų atrajojimas.
Yra kategorija individų, kurie negali (nebedrįsta) kremliasnukiškai nuoširdžiai išvemti,kad jie tiesiog myli tą Kremlių, vienodai nekenčia ir Lietuvos, ir Ukrainos, ir Amerikos, ir Vakarų, kad jiems patinka Gulagas, tremtys, žudynės bei Sniečkus. Tokių proto vištgaidžių yra, bet jie – nuoširdūs idiotai arba „užsiticharinę“ niekšai.
Jiems reikia kremliško brudo. Žūtbūt reikia bullshito. Tokie, pasinaudodami mūsų valdžios idiotizmu arba (kas gali paneigti?) papirktumu, ima ir pasibalnoja pseudopatriotizmo … ne ne žirgus… šlubus asiliukus. Ir bando joti. Ukrainos simbolika jiems kliūva…
Pastebėtina (socialinius tinklus apžiūriu daugelį metų), kad tie patys personažai, kartais keisdami profilius, kartais ne – dažnai nesusivaldo. Šie niekšeliai ima lyginti 1991-ųjų Sausio 8-osios išpuolį prie parlamento su 2009 ar 2021 metų riaušėmis, nors (išskiriant steriliai trenktus) puikiai žino, kad nesama tarp tų įvykių nieko bendro.
Yra ir dar viena kategorija – Valstybę, Dievą ir Tėvynę sau nuosavybėn užsirašiusi naujoji nomenklatūra. Toks Dvaras su visais atributais: viešaisiais ryšiais, sava atributika, simbolika, ritualais, juokdariais ir keliaujančiais cirkais bei pasakojimais apsikarsčiusi kompanija. Svarbesnioji dalis gal ir būtų nacionalinės buhalterijos centralizavimas (apskaitant kiekvieno mūsų centą), neva naudos nacijai sumetimais, bet čia atskira tema.
Ši, žodžio patriotizmas vengianti, bet pilietiškumo užkeikimą mėgstanti nekomunistinė niekšelių vada (žiurkės, kai kuriomis sąlygomis dauginasi ypač gausiai) yra rafinuotesnė. Moka reikalingas frazes reikalingomis kalbomis ir geba pasirinkti pozą teisingų, madingų vėliavų fotosienose. Su teisingu partneriu.
Šiai padermei svarbu teisingai pasirinkti priešus, iškabas, mimikas, poterius, kurie padėtų likti populiariais ir patogiai gyventi. Jai nesvarbu kuo naudotis – pandemija, migracija ar ekonomine krize ar išorės priešo grėsme.
Šiemet, Sausio 13-ąją, turime dar vieną netikėtą dedamąją – Rusijos agresijos kankinamą Ukrainą. Tiksliau paklaikusios Kremliaus gaujos žūtbūtinį norą atkurti imperiją. T.y. norą perlipti ukrainiečių lavonus ir vėl plėsti savo žmogėdriškas teritorines, imperines ribas. Vėl praryti ir mus. Padermė gali pasinaudoti ir tuo.
Išnaudota Ukraina
Kaip , šiame kontekste, elgiasi ir, norom nenorom, solidorizuojasi aukščiau minėtos pavojingos Lietuvai ir lietuvių tautai grupės?
Viena naudojasi patogia proga išsirėkti ir pasipiktinti. Jei ne tuo, kad „Landsbergis kolūkius sugriovė“, tai bent tuo, kad kažkas „trispalvę pavogė“. Tie patys žmonės, kurie kiekviena patogia proga rėktų, kad „prie ruso buvo geriau“ (kaip tyčia sureikšmintas kvailys Paleckis), staiga ima iki dantų lūžinėjimo jais griežti: kam, girdi,per daug Ukrainos vėliavų?
Antroji, elitinė – oficialųjį, ritualinį ir protokolinį „pilietiškumą” savo iškaba pasirinkusi – gauja elgiasi infantiliai ir/arba niekšingai. Visas oficialias institucijų, kurias užteršė savimi, internetines paskyras dabindama Ukrainos vėliavomis. Daro tai pataikaudama plikas subines rodantiems šurajevams (jie jau dabar oficiozai ir vos ne Ukrainos bei Lietuvos nepriklausomybės garantai???) erzina ir kiršina visuomenę mirtino pavojaus – Kremliaus ordų – akivaizdoje.
Visi, kas susidūrę su viešaisiais ryšiais, žino, kad žmones ima erzinti perteklinis brukalas. O mūsų valdžia daro viską, kad ukrainiečių rėmimas pelnytų tokį įvaizdį. Tyčia ar ne? Nežinau. Bet rezultatai akivaizdūs. Dabinti VALDŽIOS pastatų fasadus ir bet kokias oficialias atributikas kitos, tegul ir labai mums dabar svarbios sąjungininkės vėliavomis – neatsakinga. Netgi, kaip įtariu, tai yra pigiai savanaudiška reitingų medžioklė. Panašiai kova su „neapykantos kalba”, siekiant tiesiog įvesti aršią cenzūrą.
Sausio 13-osios minėjimui artėjant ėmė, lyg netyčia, ir paaštrėjo diskusija ne tik apie tai, ar per daug ukrainietiškų vėliavų, bet ir apie tai, kad „… ai, ką čia minėti…?“. Dumblas toks pakilo. Negero kvapo dumblas.
Bet kuriam patriotui Trispalvė ir Vytis, turint omenyje, kad Ukraina šiandien skydas tarp mūsų ir Maskolijos, nei kiek nesikerta ir nesipjauna prie aukų laužo. Man ten daug svetimesnė valdiška, atbuline data išsigalvota veidmainių neužmirštuolė („nezabudkė“), kurią sovietiniai pionieriai nešdavo ant rusų okupantų pakasyklų. Tai yra kur kas rimtesnis svetimkūnis, – surinkčiau ir nusiųsčiau „200-ojo krovinio“ karste į Kremlių ar Lubianką.
Pabaigai, leiskite man pasidžiaugti tuo, kad, grįžęs nuo TV bokšto, nesijaučiu ten pamatęs falšo. Trumpas, gražus renginys. Ir ukrainiečių vėliavų nebuvo beveik (ne tai jų kariams kokiame Bachmute dabar galvoje), nei tų keistų dirbtinių gėlyčių, kurias tik okupantams ant kapų lai ir neša jų gerbėjai nuo Krymo iki Klaipėdos.
Taigi, man pakeliui su tais, kuriems solidarumas su Ukraina ir Sausio 13-osios aukų atminimas gali būti nesietinas nei su valdišku šios šalies vėliavos nuvertinimu vos ne iki apatinių (dvaro kiemsargiams-skalikams šurajevams ir jų nereikia), o su tais, kuriuos raginu reaguoti į tai atsainiai ironiškai. Nepasiduodant nei nomenklatūriniam patriotizmui, nei jo išnaudotojams kremliašuniams. To raginu nedaryti visus draugus ir bendraminčius, įskaitant Rasą Čepaitienę.
Valdžios viešieji ryšiai dirba pigiai saviraiškai, niekšai ir kvailiai užkliūva. Svarbu, kad mes rastume, atmindami Sausio 13-osios aukas tą kelią, kuris neveda į šių veikėjų šunkelius-labirintus. Juk galime rasti ir randame būdų neapsiš.. (urajev).nti remdami už mus besikaunančią Ukrainą.
Pabaigai, darkart, idant būtų dar aiškiau: Trispalvė, Vytis ir Gediminaičių stulpai man šiandien dera, tinka ir veža prie Ukrainos vėliavos su Tridančiu, ant kurio derėtų sėdėti išsiviepusiam Putinui. O štai tai tą pionierišką „nezabudkę“… Kremliun, kartu su autoriais ir sertifikuotojais galima nors dabar siųsti, nes jie yra dvasiniai vienminčiai. Nebūtinai tiesiogine prasme ten juos pjauti, kepti, troškinti ar konservuoti, nes aš nesu putlerinis, kraujo ir mėsos man nereikia. Nors… Putinas ant Tridančio būtų gražus simbolis, kaip pagalvoji… .
