Škotijos Glazgo mieste vykstanti klimato konferencija COP26 artėja prie finišo tiesiosios. Nors joje buvo priimti įvairūs pažadai, pavyzdžiui, mažinti miškų nykimą ir metano emisijas bei didinti pagalbą besivystančioms šalims, aplinkosauginių organizacijų ji buvo įvertinta kaip 26 nesėkmė. Nes panašių pažadų buvo ir anksčiau, bet jie nebuvo įgyvendinti. Žiniasklaidoje apie šią konferenciją mirgėjo milijonas žinučių. Išskyrus vieną. O tos vienos žinutės užtektų, kad visos problemos pradėtų spręstis. Nereikėtų nieko gėdyti, reikalauti ar važiuoti į dar 26 nesėkmingas konferencijas.
Tai koks tas vienas dalykas? Paprasčiausiai, kad jūsų matoma ir mokama kaina parduotuvėje atspindėtų realius prekės ar paslaugos kaštus. Ne tik tai, kiek įmonei reikėjo sumokėti gaminant prekes ar paslaugas, bet ir kiek visuomenei jos kainuos. Juk paprasta, ar ne?!
Daryti gera turi būti pigiau ir patogiau negu bloga. Už visą savo blogą turime kompensuoti. Tai sako mūsų aplinkosauginėje teisėje visur įrašytas principas „teršėjas moka“. Tik problema ta, kad iki šiol gyvename ekonominėje sistemoje, kurioje šis principas negalioja.
Norėdami daryti gera esame baudžiami kiekviename žingsnyje. Pavyzdžiui, norite pirkti ekologišką produktą, jums reikia mokėti žymiai didesnę kainą ir gaišti savo laiką ieškant tų prekių, norint suprasti ženklinimus ir t.t. Norite išvengti atliekų, jums vėlgi reikia mokėti daugiau ir gaišti laiką ieškant, kaip ir kur galima rasti nesupakuotas prekes, kokios pakuotės ar produktai yra perdirbami, kurie ne. Tokių pavyzdžių galima minėti begales. Esmė paprasta – daryti gera dabar yra mazochizmas.
O kodėl taip yra? Turbūt todėl, kad laimėtojai ne tik rašo istoriją, bet ir kuria taisykles visiems. Šiandienos taisyklės yra tokios, kad jose laimėtojo receptas yra labai paprastas – kuo daugiau savo veiklos kaštų perkelti į išorę ir kuo daugiau išsireikalauti subsidijų bei lengvatų sau. Suprantama, tada su tavim konkuruoti negali niekas. Juk vartotojas mato tik tavo kainą, o visuomenės išorės kaštai lieka nematomi.
Nematoma kaina
Išorės kaštai – tai klimatinis pragaras, šeštasis masinis išmirimas, plastiko salos vandenynuose, pavojingi toksinai motinos piene ir t.t. Visas aplinkos niokojimas, žmonių sveikata, gyvybės, gamtos naikinimas – tai išorės kaštai, kurie, pasak ekonomistų, yra tik mažytė kapitalizmo problema. Tokia pat mažytė problema būtų, jei jūs kasdien gautumėte gražiausius, puikiai kvepiančius ir gardžiausius pyragus, tik su viena smulkmena – jie radioaktyvūs. Suprantame, kad juos valgant viskas jūsų kūne suserga ir pradeda irti. Ar valgytumėte? Turbūt ne, o mes, kaip visuomenė, „valgome“ tokius ekonominės sistemos „pyragus“ neklausdami savęs.
Tai ir yra tai, ko iš mūsų nori tie esamos sistemos laimėtojai. Per savo lobistines organizacijas, žiniasklaidą, influencerius, mes nukreipiami diskutuoti apie viską, tik ne tai, kaip garantuoti, kad jų produktų kainos apimtų išorės kaštus. Politikams irgi labai patinka kalbėti apie mažas konkrečias naudas, kai milžiniški visuomenės kaštai yra paslėpti. Lobistinės grupės tuo puikiai naudojasi.
Pavyzdžiui, Lietuvos žemės ūkis, kurio lobistinės organizacijos pastarosiomis savaitėmis kelia didelį triukšmą norėdamos nuversti žemės ūkio ministrą, nes jis (jų nuomone) per mažai aprūpina įvairiomis išmokomis ir lengvatomis. Tiesą pasakius, nėra nei vieno privataus verslo sektoriaus Lietuvoje, kuris būtų tiek remiamas. Per metus šis sektorius iš valstybės įvairių subsidijų, lengvatų ir kompensacijų susirenka apie vieną milijardą eurų. T.y. maždaug tiek, kiek Lietuvoje yra skiriama švietimui.
Ką už tuos pinigus žemės ūkis sukuria? Ekonomikoje – mažiau negu 3% BVP ir blogiausias darbo vietas Lietuvoje (kur mokama tik pusė šalies vidutinio atlyginimo). Tačiau aplinkos atžvilgiu žemės ūkis yra pagrindinis vandens teršėjas (42% vandens telkinių yra blogos būklės dėl žemės ūkio taršos), trečias pagal didumą ir didėjantis šiltnamio dujų šaltinis, pagrindinis faktorius dirvos nualinime ir užteršime cheminėmis medžiagomis.
Ši situacija susidaro todėl, kad Lietuvoje dominuoja intensyvios pramoninės augalininkystės modelis, kuriame auginami daugiausiai tik javai ir rapsai, gausiai naudojant mineralines trąšas ir pesticidus. Blogiausia tai, kad gavę didelę valstybės paramą ir užteršę šalies aplinką, šio sektoriaus atstovai 75% savo produkcijos eksportuoja. Tai tie paslėpti išoriniai kaštai ir sąskaitos už subsidijas lieka apmokėti mums, o kažkas kitur džiaugiasi pigiais žemės ūkio produktais.
Kitas pavyzdys yra akmens anglis – pats taršiausias ir pigiausias kuras Lietuvoje. Šiuo metu akcizas už 1 toną anglies yra 7,53 eurai. Kadangi anglis Lietuvoje nekasama, šis mokestis turėtų būti paremtas principu „teršėjas moka“ ir apimti išorinius kaštus, kad prekės vartojimas atitiktų jos socialinę naudą. Tačiau Global Energy Monitor organizacijos pateikiamuose 2008 m. vertinimuose išoriniai sudegintos anglies kaštai yra apie 600 eurų už toną. Taigi gaunasi, kad tas, kas pasirinko deginti anglis ir teršti, sumoka tik apie 1% išorės kaštų, visi kiti turi susimokėti 99%.
Tiesa, Aplinkos ministras pateikė Seimui svarstyti projektą, kuriame akcizas angliai būtų padidintas iki 21,8 eurų 2025 m. (pasibaigus dabartinės daugumos kadencijai). Tai kažkiek geriau, bet vėlgi – po pakėlimo principas „teršėjas moka“ veiks tik 3,5%.
Kada mokės teršėjas?
Dažnai tenka išgirsti, kad spręsti aplinkos problemas yra žmonijai per brangu. Bet iš tiesų pasaulyje trūksta ne pinigų, o noro pakeisti esamą ekonominę sistemą. Pavyzdžiui, Tarptautinio Valiutos Fondo vertinimais, tik prasidėjus pandemijai pasaulio šalys metė 9 trilijardus JAV dolerių gelbėti savo ekonomikas. 2 trilijardai JAV dolerių yra kasmet išleidžiami karo reikmėms. Net naminiams gyvūnėliams vien JAV kasmet yra išleidžiama 103,6 milijardai JAV dolerių. O klimato fondui, skirtam padėti besivystančioms šalims transformuotis į netaršias ekonomikas ir adaptuotis prie klimato pokyčių, išsivysčiusios šalys sukrapštė tik 20 milijardų (iš 2009 m. pažadėtų 100 mlrd. kasmet).
Akivaizdu, kad moralizavimas ir gėdinimas tiek šalims, tiek individams neveikia. Jie daro tai, kas jiems apsimoka esamoje sistemoje. Todėl vienintelis sprendimas yra tai, kad pati sistema būtų tokia, kurioje daryti visuomenei gerą pasirinkimą būtų pigiau ir patogiau. Išrasti nieko nereikia, užtenka pilnai įgyvendinti principą „teršėjas moka“. Ne 1%, bet 100%. Tada nereikės stebuklingų konferencijų, deklaracijų, planų, programų ir strategijų. Tiesiog užtenka, kad pradėtų veikti šis principas ir pasaulis pradės keistis.
Komentaro autorius: Svajūnas Plungė, aplinkos duomenų analitikas, Lietuvos žaliųjų partijos narys
The post Svajūnas Plungė: Paprastas būdas išgelbėti pasaulį, arba kodėl svarbu atsisakyti „teršėjas nemoka“ principo? appeared first on Lietuvos žaliųjų partija | Lithuanian Greens Party.
