Sekmadienį prie vyriausybės įvykusio mitingo metu keli šimtai kairiųjų pažiūrų aktyvistų triukšmingai reikalavo neskriausti sieną nelegaliai mėginančių kirsti asmenų.
Renginys tipiškas
Mušdami būgnus, nešini atitinkamais plakatais akcijos dalyviai skandavo: „mes visi esame migrantai“.
Renginį organizavo ir jame daugiausia matomi buvo tie patys, daugiausia kairiųjų pažiūrų nevyriausybinių organizacijų aktyvistai, kurie reguliariai mitinguoja už gėjų teises, už klimato kaitos kontrolę ir skelbiasi kovoją prieš rasizmą, homofobiją bei kitokias reakcingas, jų nuomone, pažiūras, kurios esą klesti Lietuvoje.
Oponentai atkerta, kad tai „naudingų idiotų“ pozicija ir priduria, kad problema daug platesnė ir liečiami ne tik humanitariniai, bet ir nacionalinio bei kolektyvinio Europos šalių bei Vakarų civilizacijos saugumo klausimai.
Pasisakymai lyg iš maldaknygės
Portalo „kauniečiams.lt“ šnekinti organizatoriai lyg iš natų atskaitė ideologinius šūkius apie toleranciją, pažangą ir įprastai baisėjosi „homogeniška bei rasistine“ Lietuvos visuomene. Tiesa, skambėjo ir apeliacija į pragmatizmą bei imigrantų įsileidimo ekonominę naudą.
Gegužės 1-osios profsąjungos atstovė Emilija Švobaitė teigė, kad organizacijos susilaukė pagalbos šauksmų iš pasienio, kur įstrigę žmonės Artimųjų Rytų, Afrikos šalių bei Afganistano yra tapę Lietuvos ir Baltarusijos hibridinio karo įkaitais. „Buvo baisus atvejis, kai neįleista ir atgal į Baltarusiją buvo išvaryta šeima su mažamečiais vaikais. Vienai nakčiai jie lyg ir gavo nakvynę, bet paskui turėjo grįžti į niekur. <…> Mes reikalaujame, kad mūsų šalis nenusileistų iki Baltarusijos režimo lygio. Vykdydami dabartinę apgręžimo politiką mes teigiame, kad Baltarusija yra jiems (migrantams, – red.past.) saugi šalis, tačiau patys ją kaltiname agresija. Čia yra tam tikras prieštaravimas,“ – aiškino ji.
Paklausta, kaip ji žiūri į įleistų pabėgėlių pretenzijas dėl maisto ir vandens kokybės, kuomet vandens prieinamumas tose šalyse iš kur atkeliavo daugelis migrantų išvis neretai problematiškas, ir išlaidas jų išlaikymui, E. Švobaitė siūlė į tai žvelgti kitu kampu.
„Mes kalbame ne tik apie maistą ir vandenį. Mes kalbame ir apie socialinės pagalbos bei teisinės pagalbos prieinamumą. Reikia dar turėti omenyje, kad ir žiniasklaidoje, ir socialiniuose tinkluose pateikta daug netikros informacijos apie skaičius, apie tai, kiek brangiai neva kainuoja pabėgėlių išlaikymas. Jei mes teigiame, kad tai brangu, turime įvertinti kitą – jau net ne humanitarinį, o ekonominį aspektą. Integravimo, o ne uždarymo į kalėjimo sąlygas politika būtų dar ir pragmatiška.
Integruoti būtų ne tik pigiau, bet netgi naudinga, nes mes patys visą laiką kalbame apie tai, kad Lietuvos visuomenė sensta, mažėja procentas darbingo amžiaus žmonių ir mes nebegalėsime išlaikyti senjorų. Galvojant apie tai iš migracijos, iš pabėgėlių integracijos galima gauti ir didelės ekonominės naudos. <…> Grįžtant prie teisinio aspekto, reiktų, kad migracijos departamentas nagrinėtų prieglobsčio prašymus ne formaliai, konvejeriu kepdamas neigiamus atsakymus, o individualiai, įsigilindamas į kiekvieną atvejį,“ – sakė ji.
Šioje vietoje, padarant trumpą ekskursą, būtų galima sutikti, nes Migracijos departamentas formaliu požiūriui į prieglobsčio prašymus pasižymėdavo ir anksčiau. Antai. prieš pat Kremliaus ir Baltarusijos režimo organizuotą hibridinę agresiją, panaudojant nelegalius migrantus, bylinėtis dėl tesisės į prieglobstį teko visiškai legaliai į Lietuvą atvykusiam, čia mokslus pabaigusiam Europos Humanitarinio Universiteto absolventui Kirylui Nesekailai, kurio prašymas buvo atmestas motyvuojant tuo, kad Baltarusijoje karo nėra, o jaunuolio („apsišvietusio“ opozicijos Aliaksandrui Lukašenkai mitinguose) nenoras grįžti ir tarnauti režimo kariuomenėje – joks ne argumentas prieglobsčiui gauti. Bylinėjamasi iki šiol. Tiesa, būgnus mušančių aktyvistų ir Seimo kontrolieriaus dėmesio ši spaudoje aprašyta istorija nesusilaukė. Mat ginti konkretų žmogų ne taip populiaru, kaip skanduoti už abstrakčią grupę.
Komentuodama oponentų nuogąstavimus, kad Vilnius gali ilgainiui pavirsti panašiu į dar vieną Islamabadą, kaip neva ištiko Paryžiui, ji atkirto, kad tai tik dar kartą įrodo daugybe tyrimų esą patvirtintą tiesą.
„Mes esame labai homogeniška ir rasistiška visuomenė,“ – sakė E. Švobaitė. Neaišku, tiesa, ar „Mes“ šiuo atveju reiškia pretenziją kalbėti visuomenės vardu, ar taip prisiskiriama karališkoji daugiskaita.
Dar viena renginio organizatorė – Lietuvos žaliųjų partijos atstovė Ieva Budraitė – antrindama kolegei dėl humanitarinės ir ekonominės reikalo pusės akcentavo dar ir tokį reiškinį, kaip klimato kaitos sąlygota migracija. „Realybė tokia, dėl klimato pokyčių dalis planetos teritorijų tampa netinkamos gyventi. Lietuva yra turtinga savo gamtiniais ištekliais ir tikrai gali priimti tokį, pakankamai nedidelį kiekį žmonių, kuris dabar įstrigęs pasienyje. Klimato migrantų pasaulyje dabar yra apie 30 milijonų ir JTO duomenimis, 2050 metais gali būti net 200 milijonų, tad proceso nesustabdysi, reikia prie jo taikytis,“ – teigė ji.
Pabėgėlis: reikia priimti globalizaciją
Portalas „kauniečiams.lt“ pakalbino ir vieną tikrą pabėgėlį (keletas jų sukiojosi mitinge) – tadžiką vardu Jusufas. Dabar Pabėgėlių tarybai vadovaujantis vyras pasakojo atvykęs su dalimi šeimos visiškai legaliai (ne miškais), su tarptautinių organizacijų pagalba ir turįs leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.
„Atvykome 2018 metais, tada buvo daug lengviau nei dabar, nes situacija buvo kita. Ir tai buvo nelengva įveikti biurokratinius formalumus. Pirmas miestas, kuriame atsidūrėme buvo Kaunas (labai pamilau tą miestą), paskui persikėlėme į sostinę, nes čia lengviau susirasti darbą. Pats turiu darbą tarptautinėje kompanijoje, žmona dirba mokytoja, sūnus studijuoja mediciną, o dukra baigė mokyklą ir tęsia profesinius mokslus – beje, lietuvių kalba,“- savo istoriją pasakojo Jusufas.
Iš Tadžikistano atbėgęs žmogus sakė, kad jį neramina dabartinė situacijos raida ir tai, kokiu keliu eina Lietuva. „Buvau tose stovyklose, kur apgyvendinami prieglobsčio ieškantys žmonės ir galiu pasakyti, kad tai klaidingas kelias. Aš už tai, kad su tais žmonėmis būtų kalbama, būtų gerbiamos žmogaus teisės. Jaučiuosi Lietuvos visuomenės nariu ir man nesinorėtų, kad ši šalis, mano antrojo tėvynė nueitų klaidingu keliu. Globalizaciją ir migraciją reikia priimti, jos nereikia bijoti. Šie procesai nėra nauji. Jie vyko visada. Ir XIV, ir XVIII, ir XX amžiuose,“ – dėstė pašnekovas.
Savo atžvilgiu Jusufas sakė nejaučiąs lietuvių priešiškumo, veikiau tam tikrą įtarumą, nes, jo nuomone, nelabai pasitikima žmonėmis iš Islamo šalių.
Būta ir oponentų
Incidentų mitingo metu nebūta, tačiau aikštėje sukiojosi ir kitų pažiūrų žmonės.
Habilituotu biomedicinos mokslų daktaru Narimatu Čėnu prisistatęs vyriškis pasisakė renginio dalyvių atžvilgiu itin kritiškai. „Man labai gaila šio ideologiškai indoktrinuoto jaunimėlio. Vargšai yra pasimetę tarp fantazijų ir realybės. Viena yra pabėgėlių teisės, kita – reali Lietuvos situacija. Pabėgėlių teisės turėtų galioti tiems, kas bėga nuo Lukašenkos režimo, o ne ekonominiams migrantams, kuriais tas režimas naudojasi kovoje prieš Lietuvą ir Europą.
Šitam jaunimui derėtų demonstruoti priešais Baltarusijos ambasadą, o ne čia. Mūsų vyriausybės veiksmus laikau adekvačiais, jiems pritariu. Tik gaila, kad jie gerokai pavėluoti. Dabar šitie mitinguotojai man panašūs į jaunus XXa pradžios trockistus su kliedesiais apie pasaulinę revoliuciją. Jie, kalbant kontržvalgybos terminais, atlieka penktosios kolonos ir naudingų idiotų vaidmenį,“ – kalbėjo N. Čėnas.
Nacionalinio saugumo aspektas
Kol jaunikaičiai muša būgnus ir kalba apie humanitarines, teisines bei ekonomines migrantų (ar nelegalių įsibrovėlių, kaip juos vadina kiti) krizės puses, atmosfera Lietuvos ir ypač Lenkijos pasienyje kaista jau valandomis. Lenkija, kaip pranešama, jau vykdo dalinę rezervininkų mobilizaciją ir ruošiasi rimtam konfliktui.
Štai kaip situaciją komentuoja ilgametis Valstybės saugumo departamento darbuotojas, apžvalgininkas ir etninių konfliktų specialistas Imantas Melianas. Jo nuomone, net ne A. Lukašenkos, o Vladimiro Putino režimas tiesiog siekia išbandyti Europos Sąjungos ir NATO aljanso tvirtumą.
Ne arabų patekimas į Vokietiją yra Putino tikslas. Putino tikslas – išbandyti NATO atsparumą, mūsų gebėjimą reaguoti adekvačiai. Tam jis naudoja sutraiškytą Lukašenką ir savo arabišką agentūrą. O pradėjo labiausiai ne nuo Lietuvos, o nuo Lenkijos todėl, kad neišsiduotų.
Mat tikrasis tikslas – Suvalkų koridorius (nepilni 100 km tarp Karaliaučiaus srities ir Gardino srities). Kol kas vyksta įžūlus zondavimas. Kremlius labai tikisi, kad dėl silpniausios grandies („Pribaltikos“) anglosaksai tikro karo nepradės, o pietų europiečiams ruošiama „alternatyvi programa” – milijonai paklaikusių ir tikrai alkanų pabėgėlių iš Etiopijos, Sudano ir pan. Paryžius, Madridas ir kokie Atėnai galimai teisinsis, kad jiems nėra laiko ir jėgų kažkokiam 5-ajam NATO sutarties straipsniui aktyvuoti. Bent jau Maskvos žmogystos labai to tikisi, – savo komentare teigia analitikas.
