Iš prigimties nemėgau vaikų. Tačiau kai mokantis trečiame kurse keletą kartų teko stebėti aktorės Inesos Paliulytės užsiėmimus (2-3, 3-4, 4-5 metų vaikų grupėse) teatro mokyklėlėje „Mano teatras“ Kaune, ši „nemeilė“ pradėjo byrėti. Absoliučiai nuostabu buvo matyti, kaip ką tik prie tėvų niurzgėję ir priešgyniavę vaikai, subėgę į užsiėmimų aikštelę, pamažu nurimdavo, pradėdavo vieni su kitais bendrauti, o tas labiausiai užsispyręs po ketvirto pakvietimo prisijungti galiausiai bent pabandydavo užsiimti tuo, kas jam siūloma. Tiesa, vos grįžę pas tėvus daugybė vaikų vėl pradėdavo zirzti, raginami greičiau rengtis ir negaišinti suaugusiųjų. Tada kilo mintis, kad vaikai turbūt yra vienintelė amžiaus grupė, kuri natūraliai įkūnija principą „elkis su kitais taip, kaip norėtum, kad su tavimi elgtųsi“.
Turbūt todėl festivalio KITOKS 2017 metu į akis pirmiausia krito ne vaikų elgesys, bet juos į spektaklius atlydėjusių mokytojų įpročiai tramdyti savo auklėtinius. Kalbu apie įpročius, susiformavusius tokiame teatre, į kurį atvykę vaikai privalo dėvėti išeiginius drabužius, tyliai klausytis to, kas vyksta scenoje ir mintyse laukti pertraukos, kurios metu galės paragauti karšto šokolado, išgelbėsiančio dieną nuo visiško žlugimo. Festivalis KITOKS, deja, vis dar iš tiesų yra kitoks Lietuvos publikai. O vienareikšmiškai džiaugtis neleidžia tai, kad vis dar per dažnai pedagogai patys negeba elgtis kitaip, atvedę vaikus į kitokį teatrą. Ne kartą festivalyje lankęsi pavieniai žmonės, o juolab – mokyklų pedagogai turėjo pastebėti, jog dauguma festivalio spektaklių paprastai neapsieina be tiesioginės interakcijos – publika kviečiama vaikščioti, šokti, atsakinėti, prilaikyti dekoracijas. Todėl ne itin adekvačiai nuskamba mokytojų pamokslai, skelbiami vorele sustatytiems ir žygiui į salę paruoštiems vaikams: „Dabar mes eisim į salę ir prašau visų būti ramiai. Jeigu per spektaklį aš kažką iš jūsų paliesiu, reiškia, kad tie žmonės bus nubausti. (Šaukia mokinio vardą) Jei nesugebi gražiai elgtis, tai gal reikėjo pasilikti progimnazijoje?“
Spektaklio metu „vaizdų“ taip pat netrūksta – kai apie 15 minučių į spektaklį atvykti vėluojanti grupė vaikų žengia lapteliais į viršų (tvarkingai susikabinę), jauna mokytoja galiausiai čiumpa vaikus už rankų ir jėga „padeda“ jiems atsisėsti, spusteldama juos žemyn. O tuomet pati prisėdusi greta, net nepažvelgusi į sceną, iškart traukia telefoną fotografuoti spektaklį (taip, tai draudžiama, bet juk kai nespėji į spektaklio pradžią, pranešimo neišgirsti). Be abejo, spektaklio metu stulbina ir vyresnių mokytojų sugebėjimas absoliučiai nereaguoti į fizinę spektaklio kūrėjų interakciją, kai tuo tarpu aplink šurmuliuoja ir šokinėja iš džiaugsmo šėlstantys vaikai. Galiausiai tokių pedagogų paveikslą vainikuoja klasei adresuoti pikti riksmai, raginantys sėdėti savo vietose ir palaukti, kol salę paliks didysis žmonių srautas.
Trumpai tariant, problema tokia: teatro vaikams pobūdis keičiasi, tuo tarpu pedagogų požiūris į teatre besilankančią grupę vaikų nejuda iš vietos. Kai spektakliai kviečia žaisti, siausti, įsivaizduoti ir kurti, pedagogai primena, kad svarbiausia – neišsišokti ir netrukdyti kitiems žiūrovams. Betgi kiti žiūrovai – tai tie patys vaikai, kuriems ko gero taip pat buvo pagrasinta bausme, jei jų žodžius mokytoja išgirs garsiau nei spektaklio artistų tariamą tekstą (kurio šiemečio festivalio spektakliuose buvo itin mažai).
Tokie nesusikalbėjimai ir nesusipratimai veda prie gerokai globalesnių problemų nei nesėkminga klasės išvyka. Aukščiau paminėtos situacijos rodo, jog tokie apsilankymai teatre dažnai tampa kančia tiek vaikams, tiek atsakingiems mokytojams. Pirmiems nuo mažų dienų teatro sąvoka pradeda asocijuotis su draudimais, nykumu ir kažkuo, kas yra „aukščiau“ už juos pačius. Antriems dingsta noras suteikti vaikams įvairiapusiškesnių edukacijos formų. Čia turėtų sunerimti tiek švietimo sistemos atstovai, tiek kultūros, ypač – scenos menų kūrėjai. Žinia pirmiesiems – pernelyg dažnai mokyklų pedagogai išvykas į teatrą vertina ne kaip vieną iš edukacijos priemonių, galinčių pateikti naujų temų ir/arba formų joms aptarti, bet kaip popieriuje užrašytą prievolę, kurią svarbu atlikti, o paskui galima pamiršti. Žinia antriesiems – vystydami teatrą vaikams ir moralus keisdami skatinimu įsivaizduoti bei mąstyti (kaip „Tėčio pasaka“ ar „Raudonkepurė“), kūrėjai galėtų inicijuoti mokymus pedagogams, kuriuose pirmiausia siūlytų patiems mokytojams pasitelkti vaizduotę, rengtų simuliacinius žaidimus, kalbėtų apie tai, kaip vaikai suvokia spektaklius (jeigu, žinoma, patys kūrėjai yra domėjęsi šia tema). Tai būtų indėlis ne tik į visuotinę edukaciją, bet ir į teatro reiškinio sampratos visuomenėje pokyčius – nuo mažų dienų teatras žmonėms galėtų tapti žaidimų, svarstymų, analizių vieta, kurioje kiekvienas turi laisvę susidaryti savo nuomonę ir ją sakyti garsiai. Nes šiuo metu kelionė į teatrą vaikams ko gero dažniau asocijuojasi su laisvių apribojimais.
Kadangi festivalio metu teko pastebėti su moksleiviais kalbančių, o ne „besitvarkančių“ mokytojų, akivaizdu, jog viskas yra įmanoma. Tiesa, svarbu prisiminti pernykštę KITOKIO iniciatyvą, susitikimą su Vokietijoje vykusio festivalio „Starke Stücke“ organizatore Nadja Blickle. Džiugu, kad festivalis pats nutarė pateikti pedagogams priemones, galinčias padėti spręsti minėtas problemas, tačiau iniciatyvai skleistis sutrukdė du dalykai. Pirma – nepasirūpinta tokios edukacijos formos mokytojams tęstinumu. Antra – Nadjos Blickle seminaro metu buvo remiamasi idėja, kad vaikai geriau teatrą supras tada, jei patys pabandys vaidinti ir suvoks, ką reiškai lipti į sceną. Kitaip sakant, metodai pasiektų tik teatro pamokas lankančius vaikus.
Tokia situacija nėra jokia paslaptis, tačiau apie mokinių ir mokytojų nesusišnekėjimą einant į teatrą kalbama pernelyg retai. Netgi jauni pedagogai, turintys išvykų su klase į teatrą patirties, pripažįsta, jog tai – streso kupinas darbas ir nereikia stebėtis, jei mokytojai tokiomis sąlygomis „sužvėrėja“. Tačiau tai neturi būti laikoma savaime suprantama padėtimi. Pradėti būtų galima nuo požiūrio keitimo – laikyti vaikus ne potencialiais neklaužadomis, o protingais žmonėmis, su kuriais galima susitarti.
Aušra Kaminskaitė
menufaktura.lt, 2017 01 23
http://menufaktura.lt/?m=1052&s=67386
