Mes gyvename paradoksaliu metu. Nors šiuos laikus vadiname informacijos amžiumi, tačiau dėl informacijos pertekliaus tuo pačiu metu dažnai nugrimztame į informacinę tamsą. Informacijos kiekiui augant žmonės suvokia vis mažesnę jos dalį, tad vis mažiau gilinasi į tai, kas, kaip ir kodėl vyksta pasaulyje, ima sklęsti informaciniu paviršiumi. Ir tampa lengvu grobiu manipuliatoriams.
Kęstutis Gečas
Apie pasaulio aiškintojus, kaip pagalbą atsispiriant manipuliacijoms rašiau prieš porą metų, detaliau paskaitysite čia. O šiandien pakalbėsime apie vieną ryškiausių manipuliacijos algoritmų – sąmokslo teorijas. Kodėl jos gimsta, kaip jos konstruojamos ir kas yra tikrieji laimėtojai bei pralaimėtojai.
Sąmokslo teorijos komponentai
Kai analizavau sąmokslo teorijas, man buvo kiek netikėta atrasti, kad jų šerdį sudaro tas pats algoritmas kaip ir informaciniuose karuose – Karpmano dramos trikampis. Koks nors asmuo ar jų grupė teigia esanti auka, kita grupė ar organizacija įvardijama persekiotoju (t.y. blogiečiu), o trečiame kampe įsitaiso gelbėtojas, kuris imasi herojiškai gelbėti auką ir kovoti su blogiečiu (persekiotoju).
Apie informacinius karus jau ne kartą rašiau – čia rasite vieną detalesnių mano tekstų, tad nesustosime.
Tačiau sąmokslo teorijos turi keletą esminių skirtumų. Jeigu informaciniuose karuose šį trikampį inicijuoja pretendentai į auką, tai sąmokslo teorijose šį trikampį dažniausiai inicijuoja tas, kuris vėliau nori tapti gelbėtoju. Kodėl? Nes kai nėra aukos, tada nėra ir gelbėtojo. Arba tas, kuriam naudinga turėti atpirkimo ožį – visas bėdas suversti kažkam, kurį galima demonizuoti.
Paimkime pavyzdį.
Viena žinomiausių sąmokslo teorijų, kuri jau plačiai pripažinta kaip dirbtinai sukurta, yra apie žydų planus užvaldyti pasaulį – vadinamieji Siono išminčių protokolai. Wikipedijoje galite pasiskaityti, kad įvairūs nepriklausomai atlikti tyrimai parodė, jog tai buvo carinės rusijos slaptosios policijos padaryta klastotė. Kodėl tai buvo padaryta? Nes carinės rusijos valdžiai reikėjo vidinio priešo, kuriam būtų galima suversti kaltę už sunkų žmonių gyvenimą.
Beje, apie šią sąmokslo teoriją vienas žymiausių XX a. moderniosios kalbotyros (semiotikos) atstovų jau Anapilin išėjęs Umberto Eco parašė puikią knygą „Prahos kapinės“ – nuoširdžiai rekomenduoju.
Štai čia atsiremiame į dar vieną svarbų komponentą, kuris užtikrina sąmokslo teorijų gyvybingumą, – fundamentalioji atribucijos klaida. Psichologai šiuo terminu vadina principą, kad mes, žmonės, linkę manyti, kad mums gyventi yra sunkiau nei kitiems, kad kitiems tai sekasi, o mums viską tenka uždirbti sunkiu prakaitu ir t.t.
Mums svarbiausias vienas šios teorijos aspektas – žmonės linkę tikėti, kad dėl jų sunkaus gyvenimo yra kalti kiti, t.y. jiems būtų lengviau, jeigu ne kažkas kitas, kuris kažko nepadarė arba priešingai – pakenkė. Sąmokslo teorijų kūrėjams to tik ir tereikia, jie paslaugiai sukuria netikrą istoriją, kuri lyg ir įrodo ar patvirtina, kad dėl žmonių vargų yra kaltas kažkas kitas.
Taigi turime paradoksą – sąmokslo teorijų kūrėjai vaidina gelbėtojus, tačiau išties jie yra tikrieji persekiotojai, kurių manipuliacijos aukomis tampa kiti.
Beje, rusijoje niekas nesikeičia – ten, kaip žinia, konstruojamos sąmokslo teorijos apie tai, kad „ne mes užpuolėme Ukrainą, tačiau buvome priversti gintis nuo Vakarų grėsmės (suprask, gintis nuo Vakarų ir Ukrainos sąmokslo prieš rusiją)“ ir t.t.
Ašis – ketinimų koregavimas
Supaprastintai, sąmokslo teorijos kepamos koreguojant tikrus, jau esamus arba nutikusius, įvykius ir sprendimus. Dažniausiai pakeičiamas (melagingai perpasakojamas) įvykio ar sprendimo tikslas ar priežastis, kas automatiškai perkoduoja, iškraipo realybę ir sugeneruoja klaidingas išvadas.
Svarbi sėkmės sąlyga – iškraipytas, melagingas tikslas turi turėti neigiamų ketinimų komponentą:
- Lėktuvų danguje paliktos garų juostos (jokio ketinimo) iš tikrųjų yra „chemtrail“, t.y. lėktuvai purškia nuodus gyventojams ant galų (neigiami ketinimai).
- Vakcinų gamintojai gelbsti pasaulį (teigiami ketinimai)? Ne, jie iš tikrųjų žaloja mūsų sveikatą (neigiami ketinimai)!
- Žemė iš tikrųjų yra plokščia, o teigiantys, kad ji yra apvali, iš tikrųjų nuo mūsų slepia kitus žemynus (neigiami ketinimai). Prisipažinsiu, man šita sąmokslo teorijų yra juokingiausių ir liūdniausių vienu metu – kas turi sukti žmogaus galvoje, kad jis tuo patikėtų.
Verta pakartoti svarbų aspektą – sąmokslo teorijų kūrėjai nekeičia realybės ir įvykių, jie koreguoja įvykių tikslus (priežastį), kas automatiškai pakeičia suvokimą. Štai principinė schema.
Sugrįžkime prie vienos žinomiausių sąmokslo teorijų – vadinamųjų Siono išminčių protokolų. Kaip atrodytų šios sąmokslo teorijos schema?
Suprantama, kad tai yra supaprastinta schema, nes šis tekstas skirtas populiariai paaiškinti komunikaciją ir pagrindines koncepcijas.
Bet kurios sąmokslo teorijos sėkmės paslaptis glūdi būtent pikantiškose ir emocijas skatinančiose detalėse, aplinkybėse ir t.t.
Ir svarbiausia yra sklandumas – kad skambėtų įtikinamai ir logiškai. Todėl sąmokslo teorijose gali būti siejami įvykiai ar faktai, kurie neturi nieko bendro. Apie šią sklandžios, bet klaidingos logikos problemą esu detaliau rašęs prieš kurį laiką – galite pasiskaityti čia.
Kodėl sąmokslo teorijos veikia?
Todėl, kad jos skatina malonų jausmą – dėl visko kalti JIE.
Tad pirmiausia jomis ir apeliuojama į emocijas. Yra geras posakis: „komunikacijoje žinutė yra raketa, o emocijos – raketinis kuras“. Nes emocijos atkreipia dėmesį ir skatina veikti, mobilizuoja rėmėjus. Primenu klasikinę schemą.
Detaliau apie jausmus ir emocijas rašiau prieš pusmetį.
Todėl, kad sąmokslo teorijoms taip pat labai padeda patvirtinimo šališkumas (confirmation bias) – žmonės yra linkę ieškoti, interpretuoti, atsiminti ar išryškinti informaciją, kuri patvirtina jau turimus jų įsitikinimus, nuomones ar prielaidas, tuo pačiu ignoruodami arba nuvertindami informaciją, prieštaraujančią jų įsitikinimams. Todėl žmonės gali lengviau patikėti neteisinga informacija (pavyzdžiui, fake news), jei ji atitinka jų išankstinius įsitikinimus.
Sąmokslo teorijos yra labai laukiamos taip vadinamuose Aido kambariuose. Apie juos rašiau lygiai prieš dvejus metus ir šios dienos įrašui tiesiog idealiai tinka viena mintis: Tada sėdau ieškoti atsakymo ir radau paaiškinimą: skleisdami konspiracijos teorijas žmonės sustiprina savo socialinį statusą („Jūs net nežinote, kad žemė plokščia, Jus visi apgaudinėja, bet aš vienintelis žinau tiesą“ ir t.t.).
Taigi psichologai atrado, kad tie, kurie skleidžia sąmokslo teorijas, jaučiasi „kieti“.
Kokie vaistai?
Jų yra keletas, tačiau pagrindinis, suprantama, neleisti susidaryti informacijos vakuumui.
Sąmokslo teorijų kūrėjai naudojasi žmonių nenoru ar nesugebėjimu geriau suvokti pasaulį, priežastinius ryšius. Todėl natūralus ir efektyviausias būdas šviesti visuomenę paaiškinant procesus, tikrąją situaciją, sprendimus ir įvykius. Kaip anądien rašiau – daugiau dėmesio skiriant atsakymams į klausimus „kodėl?“.
Kitas sprendimas – skatinti žmonės mąstyti ir analizuoti informaciją, o ne paklusti visuotinai priimtinoms idėjoms. Tačiau nereikia apsigauti, šis kelias nebus lengvas, nes tūkstančius metų trunkanti evoliucija žmonių smegenis įpratino ieškoti lengviausio kelio, paprasčiausio paaiškinimo, todėl mąstymas ir analizė nėra įprasta veikla daugeliui mūsų.
Trečias vaistas yra sunkiausias – diskusija. Sąmokslo teorijos yra tampriai susijusios su mano jau minėtais Aido kambariais, kada žmonės jungiasi į grupes ir girdi bei patvirtina vienas kito mintis. Griauti Aido kambarius ir išlaisvinti jų kalinius galima tik per komunikaciją bei diskusiją, kas tik iš pirmo žvilgsnio atrodo paprasta.
Atkreipkite dėmesį, kad visos sąmokslo teorijos nėra įrodytos, o remiasi hipoteze „kas gali paneigti galimybę?“.
Todėl sąmokslo teorijų kūrėjams labai lengva jas kurti, o jas paneigti sudėtinga ar net neįmanoma (kaip paneigti tai, ko nėra?). Iš to seka išvada – visuomenė neturi toleruoti teiginio „kas gali paneigti galimybę?“. Tai gali būti hipotezė, kurią išsakęs asmuo turi eiti ir ieškoti jai įrodymų, tačiau tai negali būti teiginys, kurį turi neigti priešinga pusė. Visuomenė turi būti skatinama priimti tik tas teorijas ir idėjas, kurios yra įrodytos.
Šiandien tiek, tikiuosi, patiko.
