Kai pernelyg įsismarkavę nustoja jausti ribas, būdami tikri, kad jau seniai kitiems išmušė ir neteisingą atmintį, ir istorinę savimonę, ir tautinį orumą, neapsikentę namiškiai nuožmėjantiems sektantams gali užkalti duris. O gal dar ir langus. Nieko asmeniška, vien tik savisauga.
Arvydas Praninskas // Valstietis.lt
Pagraibė pasitikėjimo samčiu
Vasariškas nerūpestingumas apgaulingas: kad ir kaip nesinorėtų mintimis keltis į rudenišką tikrovę, apie artėjančias permainas lietuviškos politikos peizaže praneša ir „Baltijos tyrimų“ pamatuota žmonių nuotaika. Naujausios apklausos dalyviai buvo paprašyti nurodyti visuomenės veikėjų, kuriais jie labiausiai pasitiki ir labiausiai nepasitiki, pavardes. Kadangi visuomenės pasitikėjimas apibūdinamas kaip žmonių tikėjimas, jog kiti jos nariai, valstybės institucijos ar organizacijos elgsis sąžiningai, teisingai ir laikysis tų pačių taisyklių, šios apklausos atskleista didžiulė nuomonių poliarizacija signalizuoja, kad vasariškos ramybės užvožtame bendruomeninio gyvenimo katile kažkas stipriai kunkuliuoja. Sprendžiant iš kvapo – dirginantis susipriešinimas: sociologų atvožtas viralas trenkia priešiškumo gaižumu.
Dirstelėjus po dangčiu į akis krinta tai, kad prezidentu Gitanu Nausėda labiausiai pasitiki 12,4 proc. apklaustųjų, o labiausiai nepasitiki – 9,6 proc. Ir, beje, vienų ir kitų per praėjusį pusmetį padaugėjo. Premjeru Mindaugu Sinkevičiumi labiausiai pasitiki 5,5 proc., nepasitiki – 3 proc., abu skaičiai per pusę metų išaugo. Seimo pirmininku Juozu Oleku – atitinkamai 0,9 proc. ir 3,1 proc.
Regis, tokia piliečių pasitikėjimo savo valstybės vadovais degustacija gana iškalbinga, nes apklaustieji savo pasitikėjimą sociologams deklaravo patys minėdami pavardes, o ne pasirinkdami kažką iš jiems pateikto sąrašo. Taigi, jeigu didėjančios karo grėsmės, apie kurią kasdien pasakoja televizorius, kontekste vyriausiuoju šalies ginkluotųjų pajėgų vadu pasitiki maždaug kas dešimtas, tai ką žinau, kaip turbūt pasakytų dažnas tokių apklausos rezultatų ragautojas… Gal tuos garsiuosius 5 proc. pirmiausia reikėtų investuoti ne į gynybą, o į didesnį pasitikėjimą vyriausiuoju ginkluotųjų pajėgų vadu? Ar nevertėtų sociologams paklausti karių, kas jiems svarbiau – daugiau ginklų ar daugiau pasitikėjimo vadu? Galbūt sektųsi kariauti ir be pasitikėjimo? Na, o likę du aukščiausi valstybės politikai vargu ar apskritai tilpo į visuomenės pasitikėjimo šaukštą: apklausos rezultatų paklaida siekė iki 3,1 proc.
Giliau samčiu pagraibius pirmąjį pasitikėjimo ir nepasitikėjimo sąrašų dešimtuką rastume ir daugiau kvapo, ir daugiau skonio: antai Andriumi Tapinu labiausiai pasitiki 7,6 proc., o nepasitiki – 3,3 proc., Ingrida Šimonyte – atitinkamai 6,1 ir 9,8 proc., prezidente Dalia Grybauskaite – 5,7 ir 0,9 proc., Valiumi Ąžuolu – 5,7 proc. (į nepasitikėjimo sąrašą jis nepateko), Ignu Vėgele – 4,9 ir 3,2 proc., Laurynu Kasčiūnu – 3,5 ir 6,8 proc., Vytautu Landsbergiu – 2,5 ir 7,7 proc.
Socdemų centrifugoje
Tačiau stipriausiai apie dar nematytą visuomenės poliarizaciją šioje periodiškai besikeičiančioje pasitikėjimo politikais ir visuomenininkais lentelėje signalizuoja kitas politinis elementas – Remigijus Žemaitaitis. Tai žmogus, kuriuo Lietuvoje tuo pat metu kone labiausiai pasitikima ir labiausiai nepasitikima.
„Baltijos tyrimų“ duomenimis, R.Žemaitaičiu labiausiai (po prezidento G.Nausėdos) pasitiki 9 proc., o labiausiai nepasitiki 16 proc. apklaustųjų. Toks rezultatas verčia svarstyti apie politinę takoskyrą visuomenėje praėjus 2 metams po Seimo rinkimų, kai prie rinkimų urnų dar gausiau nei įprastai atėję rinkėjai po konservatorių ir liberalų valdymo valdžion delegavo europarlamentarės Vilijos Blinkevičiūtės vestus socialdemokratus ir ką tik politikoje debiutavusią „Nemuno aušrą“ su R.Žemaitaičiu priešakyje. Vieni tai pavadino protesto balsavimu, kiti – rinkėjų vilčių, kad Lietuvoje pagaliau bus pradėtos esminės politinės permainos, išraiška. Tačiau iškart po rinkimų jos ėmė blėsti: nuo socialdemokratų nukrito žadėtos premjerės V.Blinkevičiūtės kaukė, formuojant Vyriausybę prezidentas G.Nausėda šoko politiškai spardyti „Nemuno aušrą“, daugelio įsitikinimu antikonstituciškai blokuodamas jos siūlomus ministrus ir netgi viešai perspėjęs, kad jam nė neneštų „Nemuno aušros“ kandidatų pavardžių. Konstitucinę daugumą turėjęs socialdemokratų daugumos Seimas, užuot priminęs G.Nausėdai pareigą laikytis Konstitucijos ir aiškiai prabilęs apie galimą apkaltos jam procedūrą, bailiai nėrė į krūmus. Gali būti, kad beveik 200 tūkst. už „Nemuno aušrą“ balsavusių rinkėjų, kurių valia šiame Seime atsirado antroji pagal dydį frakcija, pasijuto paniekinti.
Kai kurių politinės fizikos žinovų teigimu, būtent tada, iškart po rinkimų, prasidėjo rinkėjų nepasitenkinimo sodrinimo procesas, pagal gamtos dėsnius turintis pasibaigti branduolinės galios protestu kituose rinkimuose.
Įvykių eiga labai primena technologinį urano sodrinimą, kai žmonių nepasitenkinimą dėl V.Blinkevičiūtės melo, žlugusių vilčių dėl esminių permainų valstybėje po konservatorių valdymo, socialdemokratų bailumo ir bejėgiškumo pakeisti konservatorių politiką tarsi urano heksafluorido dujas greitaeigių centrifugų kaskadose ėmėsi sodrinti karusele besisukančios valdančiosios daugumos, Vyriausybės ir premjerai. Per 2 metus – jau trečia Vyriausybė, o kas iš to? Pernelyg sunku negirdėti, kaip to socialdemokratų klausia „mieli Lietuvos žmonės“.
„Susiūbavo, sužydėjo…“
Galima neabejoti, kad rinkėjų protesto sodrinimą dar labiau paspartino iškart po rinkimų prasidėjęs parodomasis R.Žemaitaičio politinis pjudymas.
Sistemingas jo demonizavimas, kai TV laidose ir naujienų portaluose kone kasdien buvo baisimasi, smerkiama, tyčiojamasi vos tik jam ką pasakius ar parašius, kai kone kas savaitę įvairiausiomis dingstimis būdavo pradedamas vis naujas ikiteisminis tyrimas, net ir skeptiškiausiai nusiteikusius jo ir „Nemuno aušros“ atžvilgiu, ko gero, įtikino, kad prieš jį energingai veikia liguista, fanatiška ir įtakinga politinė sekta, pasitelkusi saviškius žiniasklaidoje, teisėsaugoje, specialiosiose tarnybose. Sektos nuožmumui peržengus sveiko proto ribas, net ir labiausiai politikai abejingi žmonės neišvengiamai savęs paklaus: kas čia vyksta, gal jie nenormalūs?
Juk tai tiesiog savisaugos instinktas: niekas nenori gyventi po vienu stogu su niršiais sektantais, reikalaujančiais iš kitų visiško paklusnumo, aklo tikėjimo stabo išpranašauta praeitimi, dabartimi ir ateitimi, o nepaklusniems grasinančiais ne tik moraliniu, bet ir fiziniu susidorojimu.
Prie sodrinimo proceso turbūt gerokai prisidės ir Apeliacinio teismo nutartis R.Žemaitaičio byloje, atvėrusi kelią politinei jo ekskomunikacijai. Tačiau gali būti, kad teisinė antisemitizmo interpretacija jo viešuose pasisakymuose nuėjo per toli, užgriebė ne tik anekdotines istorines analogijas iš Lietuvos okupacinės praeities, bet ir užgavo ne vieno lietuvio tautinio orumo jausmą.
Įsijautusieji į baubų paieškas gal nė nesuvokia, kad su jais grįžtama į 1940 metų vasarą, kai sovietų okupuotoje Lietuvoje visur, ir per radiją, ir viešuose renginiuose, skambėjo dainos žodžiai: „Lietuva – šalis gražioji // Kalvos, gojai ir laukai // Susiūbavo, sužydėjo // Visas kraštas raudonai.“ Bet po kurio laiko naujoji valdžia šią dainą netikėtai uždraudė: kažkas pagaliau susiprotėjo, ką poetas Antanas Rūkas, beje, 1944 m. pasitraukęs į Vakarus, tuo norėjo pasakyti. Jei kam smalsu, Lietuvių kalbos žodyne yra ir daugiau žodžių „gojus“ ir „žydėti“ reikšmių, atveriančių kitokias, laisvoje ir demokratinėje Lietuvoje rūpestingai nutylimas, 1940 m. istorinių įvykių interpretacijas.
Įdomu, ar Konstitucinis Teismas jų neuždraus, o kiti teismai nepritaikys kriminalinės atsakomybės už atodūsį „Nužydėjo Lietuva, nužydėjo“, žinoma, svarstant ne apie Sporto rūmų likimą, o, pavyzdžiui, apie demografinę šalies situaciją? R.Žemaitaičio byla, regis, pagrįstai leistų to tikėtis.
Liko tik vardas
„Manau, kad terminas „sodrinimas“ šiuo atveju tinka“, – sutiko profesorius Povilas Gylys, publicistas, visuomenės veikėjas, habilituotas ekonomikos mokslų daktaras, paklaustas, ar tikrai mūsų politikos centrifugose vyksta radikalaus protesto sodrinimo procesas.
„Rinkimai seka vieni po kitų, bet visi nuviliantys. Tačiau iš to nusivylimo konstruktyvioji visuomenės dalis per socialinius tinklus veikia likusią viešosios nuomonės dalį. Jeigu, tarkime, nebūtų socialinių tinklų ir opozicinės žiniasklaidos, tai tas poveikis būtų ribotas, kita vertus, tai grėstų žemės drebėjimu. Mes gi žinome iš pasaulio istorijos – kai režimai varžo žmonių teises, teisingumą paverčia kišeniniu, skendi korupcijoje, o visuomenė yra visiškai nusivylusi valdžia, tai anksčiau ar vėliau viskas baigiasi drastišku proveržiu, žemės drebėjimu. Tai, kad dar yra sąlygų žmonėms reikšti savo nuomonę ne per oficialius žiniasklaidos kanalus, leidžia tikėtis, kad gal pavyks išvengti revoliucinio kelio, kuris veda į masinę griūtį. Protingoji visuomenės dalis supranta tokią grėsmę, nes mato, kad Seime nacionalinį Lietuvos interesą gina geriausiu atveju 10 proc. Seimo narių. Ir tą suvokia vis didesnė visuomenės dalis. Beprotiški kariniai biudžetai, karo isterija, poligonas kertamoje sengirėje ir panašūs dalykai kiekvienam protingam žmogui rodo, kad tai yra neadekvatūs veiksmai. Manau, kad turi telktis valstybiškai mąstančios jėgos, kurios nesitaiksto su, sakyčiau, sąmoningai dvaro žiniasklaidos išprotinta visuomenės dalimi“, – sakė P.Gylys.
Jis pridūrė prieš anuos Seimo rinkimus raginęs rengti rinkimų revoliuciją, bet ji neįvyko. „Socdemai yra šiek tiek švelnesnė konservatorių atmaina.
Tai ta pati dvaro partija, kuri nedrįsta nieko pajudinti. Nei „Igničio“ privatizavimo, nei vaikų teisių norvegišku „Barnevernet“ stiliumi, nei visų tų genderizmų.
Matome, kad po rinkimų niekas iš esmės nepasikeitė. Mums reikia pokyčių, ir, jeigu pavyktų sumažinti kritinės visuomenės masės abejingumą, galėtume tikėtis permainų. Juo labiau kad jos formuojasi ne tik Europos, bet ir viso Vakarų pasaulio mastu: visur jaučiamas didelis nusivylimas politiniu elitu.
Stebiu Jungtinę Karalystę – koks politinis žemės drebėjimas ten įvyko per papildomus parlamento rinkimus! Jie kol kas irgi neduoda norimo rezultato, bet rinkėjai jau pasiuntė signalą. Todėl manau, kad per būsimus Seimo rinkimus, ko gero, labiausiai nukentės socdemai. Konservatoriai tebeturi geležinį savo elektoratą, tačiau jis irgi keičiasi, ateina jaunimas, todėl rinkėjai, viena vertus, gali būti atsidavę, kita vertus, ciniški. Kad ir kaip būtų, socdemams ši kadencija, mano manymu, yra gulbės giesmė. Nebent jie rimtai pakeistų savo politikos kursą“, – svarstė pašnekovas.
P.Gylio teigimu, atsiveria erdvė naujai bangai, kaip ir tada, kai Seimo rinkimus laimėjo „valstiečiai“. „Anksčiau Seime jie turėjo tik vieną mandatą, o po 2016 m. rinkimų – net 54. Todėl, kad tai buvo protesto balsavimas.
Jau ir tada buvo pakilusi banga. Aišku, kad LRT ir apskritai didžioji žiniasklaida, Rinkimų komisija, teisėsauga bei tai, ką vadinu dvaru, darys viską, kad tokį procesą pristabdytų. Bet šansų naujai politinei jėgai yra, lieka tik klausimas dėl lyderio, aiškios ideologinės pozicijos ir struktūros. Reikia sveiko proto revoliucijos vedlių“, – sakė profesorius.
Jis atviravo didelių vilčių į naująją Vyriausybę nededantis, nors premjeras psichologiniu požiūriu esą yra gana subalansuoto mąstymo žmogus. „M.Sinkevičiaus problema ta, kad jis ateina iš regioninės politikos, jis nėra didelis politinis augalas Vilniuje.
Čia psichologijos dalykai. Pamenu, kai tapau ministru, man prireikė maždaug pusantrų metų, kol įleidau šaknis ir pradėjau valdyti situaciją. Ministeriją juk buvo suformavusi kita politinė jėga. Reikia laiko, kad įeitum į vėžes, kad tave pradėtų vertinti. Visu ūgiu atsistoti prieš prezidentą, ko gero, nėra galių. Be to, premjero partija yra mutavusi. Šiandien nėra socdemų, likęs tik vardas. Gaila, kad Brazausko socdemai virto Landsbergio socdemais“, – sakė P.Gylys.
Siūlo neužmiršti ir opozicijos
Politologas Lauras Bielinis, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, sutiko su galimybe, kad per kitus Seimo rinkimus gali užgriūti rinkėjų protesto banga, tačiau nemano, kad vėjas pučia į nesisteminių partijų bures.
„Iš tikrųjų socialdemokratai ir valdančioji dauguma atrodo labai skystai, akivaizdžiai nėra jokio strateginio mąstymo. Jie reaguoja į šios dienos dirgiklius, ir tas reagavimas sukelia dar didesnę abejonę, ar jie geba nuosekliai spręsti vidaus ir užsienio politikos problemas. Manau, visi populistiškai veikiantys politikai tuo pasinaudos. Jie visa jėga ims kritikuoti valdančiuosius, kad laimėtų rinkimus – ir savivaldos, ir vis labiau artėjančius Seimo. Tačiau nesakyčiau, kad nesisteminės partijos dėl to turėtų daugiausiai naudos ir laimėtų rinkimus. Neužmirškime, kad yra ir opozicija – konservatoriai, liberalai. Šiandien ji atrodo gana darni. Manyčiau, kad ji irgi pasinaudos situacija. Ne tik kritikuodama, bet ir pateikdama visuomenei konstruktyvų projektą ateičiai“, – pridūrė L.Bielinis.
Paklaustas, ką Lietuvoje derėtų laikyti politiniu radikalumu, apie kurio grėsmę artėjant rinkimams vis perspėja kai kurie politikos apžvalgininkai – gal raginimus depolitizuoti LRT, gal išslaptinti KGB agentūrą, gal delistinguoti „Igničio“ akcijas? – profesorius atsakė, kad radikalizmas auga tolstant nuo demokratijos funkcionavimo taisyklių.
„Arba jų atsisakant. Visose srityse. Šiuo atveju daug radikalizmo apraiškų matome diskusijose dėl ekonominių sprendimų, vos ne „atimti ir padalinti“. Taip pat dėl žodžio laisvės. Jeigu vieni mano, kad reikia depolitizuoti – kad ir ką tai reikštų – LRT, tai kiti tvirtina priešingai – kad reikia dar labiau sugniaužti kumštį ir įvesti vos ne cenzūrą. Ir taip toliau, ir panašiai. Praktiškai visose srityse: ir migracijos, ir saugumo bei gynybos, ir užsienio politikoje. Ir visi tie radikalūs teiginiai iš tikrųjų kertasi su tomis laisvos visuomenės taisyklėmis, kurios yra išrašytos Lietuvos Konstitucijoje“, – pridūrė pašnekovas.
Stoviniuoja kamputyje
Gal praėję 2 metai po paskutinių Seimo rinkimų nemažą rinkėjų dalį jau galutinai įtikino, kad nebeliko jokios prasmės balsuoti valdžioje vis besikeičiančias sistemines partijas, kurios skiriasi tik pavadinimais, o ne vykdomos politikos esme? Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininko pavaduotojas, Lietuvos valstiečių, žaliųjų ir Krikščioniškų šeimų sąjungos frakcijos narys V.Ąžuolas į tokios prasmės paieškas žvelgia kiek kitaip.
„Yra toks posakis – skaldyk ir valdyk. O mūsų politinėje padangėje yra tik viena nesuskaldyta partija. Konservatoriai. Visos kitos – perskeltos, atskilusios, nuskeltos. Žiūrėkite, koks sutapimas – kai tik konservatoriai su liberalais lieka opozicijoje, iškart puola kelti kuo daugiau chaoso valstybėje. Imkime Žemaitaitį: šitiek kaltintas, šitiek persekiotas, ne tik už kalbas, bet ir gatvėse, įtakotukams žiniasklaidoje informuojant, kur ir su kuo buvo susitikęs, kur automobiliu važiavo ir taip toliau. O vos tik išmetė iš valdančiosios daugumos, ir tapo jiems nebeįdomus. Akivaizdu, kad dalis politikų patys ar per savo rėmėjus kuria tą chaosą, stengiasi, kad jo būtų kuo daugiau. Štai apskundė Vyriausybės formavimą Konstituciniam Teismui, lyg kažkas nuo to pasikeistų. Na niekas nepasikeis, tai tik oro virpinimas bandant parodyti, kad Vyriausybė beveik neteisėta, nelegali. Atsimenu, kad ir mūsų, „valstiečių“, valdymo laikotarpiu irgi buvo apskųstas Vyriausybės patvirtinimas, bet realiai dėl to niekas nepasikeitė. Iš tikrųjų labai liūdna, kai žmonės stengiasi kelti chaosą, o ne dirbti valstybei, registruoti gerus įstatymų projektus, tekti siūlymus, kaip padaryti geriau. Iš šalies žvelgiant atrodo, kad jie tik nori daugiau sumaišties ir mažiau realių darbų valstybės labui“, – sakė V.Ąžuolas.
Anot jo, socdemai jau juokauja, kad turbūt reikia vis daugiau naujų Vyriausybių, kitaip visi nespės pabūti premjerais ar ministrais. „Liūdniausia, kad šiame procese dalyvauja ir valstybės tarnybos.
Žiūrėkit: vos tik pasibaigė dėl „čekiukų“ bylos M.Sinkevičiui skirtas Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (VTEK) apribojimas, neleidžiantis metus būti skiriamam į lygiavertes ar aukštesnes pareigas, iškart vėl pakeista Vyriausybė.
O Ingai Ruginienei kaip tyčia prieš Vyriausybės pakeitimą dėl viešųjų ir privačių interesų derinimo pažeidimo, kai ji pasirašė potvarkius dėl savo šeimos narių įtraukimo į oficialią delegaciją vykstant į Vatikaną, ta pati VTEK uždraudė 3 metus dirbti premjere.
Tai ką, tarnybos dirba politiniu ritmu? Vienam paskiria bausmę, o kai ji pasibaigia, ją iškart skiria kitam premjerui, kad jis būtų patrauktas pirmajam iš kelio? O kaip buvo su Gintautu Palucku?
Kratos įmonėse, giminaičių namuose, o kur dabar visi kaltinimai dingo? Viskas nutilo, nurimo, nebesigirdi nieko nei apie bylą, nei apie nuteistuosius. Iš šalies žvelgiant, tarnybos veikia kaip pagal režisūrinį scenarijų.
Vadinasi, tas chaoso kėlimas kažkam yra naudingas: kuo daugiau chaoso, tuo daugiau galimybių kažkam iškilti į viršų. Liūdniausia, kad patys socdemai vienas kitą ėda. Kai taikiklyje atsidūrė Paluckas, visi pasitraukė į šoną: ne mūsų reikalas. Kai Ruginienę pradėjo puldinėti dėl sienos uždarymo ir vilkikų, vėl socdemai kažkur kamputyje stoviniavo. Mane nustebino, kad net savi savų negina. Ištiko bėda – čia jau tavo reikalas, žinokis“, – sakė pašnekovas.
Gyvenimas burbuluose
Seimo Audito komiteto nario Artūro Skardžiaus, priklausančio „Nemuno aušros“ frakcijai, teigimu, politinė priešprieša stipri ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje šalių, taip pat tose, kurių geopolitinė situacija dėl karo Ukrainoje dar nekelia tokio nerimo, kaip pas mus.
„Tačiau tas susipriešinimas ir radikalėjimas jaučiamas ne tik tarp politikų – jis apima visas viešojo gyvenimo sritis, visą viešąjį sektorių, turbūt ir teisėsaugos institucijas, teismus, gal net ir kariuomenę. Ir čia turbūt yra didžiausia bėda. Kiekvienas turi teisę į politines pažiūras, bet dabar visi užsidarė savo socialiniuose burbuluose. Tai, kas laikoma tiesa viename burbule, kitame yra netiesa. Iš čia ir kyla priešprieša. Nevyksta joks dialogas, nėra jokių diskusijų, net ir vadinamojo nacionalinio transliuotojo eteryje, nors jam per metus skiriama apie 80 mln. mokesčių mokėtojų pinigų. Supriešintoje visuomenėje, kurioje draugas, turintis kitą nuomonę, tau jau nebe draugas, kurioje brolis stoja prieš brolį, o vienas šeimos narys – prieš kitą, visi lieka gyventi savuose burbuluose, o tai labai palanki terpė veikti visokiems manipuliatoriams. Jie, matyt, turi aiškų materialinį ar politinį tikslą. Matome ir selektyvų teisingumą, kai teismuose, Vyriausioje rinkimų komisijoje ar kitose valstybės institucijose pasirinktinai taikomi tie patys teisės aktai. Vieniems – vienaip, kitiems – kitaip, ir tai dar labiau didina susipriešinimą, kelia klausimą, ar mes tikrai gyvename teisinėje valstybėje. Visuomenė intuityviai jaučia, kas yra teisinga, o kas – ne, ir kuo daugiau tos neteisybės, tuo žmonių pasipiktinimas būna didesnis, nes jie jaučia tą melą. Jų neapgausi“, – sakė A.Skardžius.
Kadangi politinė poliarizacija galų gale atsiremia į eilinius rinkimus, gal rinkėjams jau nebeliko nieko kito, kaip tik balsuoti už nesistemines partijas, nes sisteminės arba kiršina, arba nepajėgia savarankiškai valdyti, imtis esminių permainų?
To paklaustas pašnekovas atsakė atėjęs į politiką su prezidento V.Adamkaus globota Naujosios politikos koalicija. „Tada žmonės manė, kad nereikia rinkti nei komunistų dėl jų praeities, nei 2006–2000 m. kadencijoje labai stipriai apsivogusių konservatorių. Ir čia buvo išeitis: reikalingas trečias kelias, o ne ta dviejų politinių jėgų švytuoklė, vis grįžtanti iš kairės į dešinę ar iš dešinės į kairę. Manau, kad partijos, greičiausiai centristinės, o gal ir labai radikalios, prieš rinkimus siūlys savo kelią. Matome, kokia opi visoje Europoje imigrantų problema, ir Lietuva – ne išimtis. Viešųjų ryšių kampanijos prieš rinkimus paskleidžia dar daugiau subjektyvios tiesos, kuri reikalinga jas užsakiusioms politinėms jėgoms, ir bandoma ieškoti krislo priešininko akyje, nematant rąsto savojoje. Politikoje reikalingas atsinaujinimas, trečiasis kelias, kad neliktume tarp dviejų polių. Manau, kad Lietuva nebus išimtis, politinis radikalizmas iki rinkimų dienos dar labiau išaugs, nes kiekviena politinė jėga sieks savojo tikslo“, – prognozavo .Skardžius.
