Donatas Liuolia juda neįgaliojo vežimėliu, tačiau su sunkumais ieškant darbo sako nesusidūręs. Šiuo metu vaikinas dirba UAB „DSP Plius“ administracijos darbuotoju. Kai nusprendė įsidarbinti, tai jam pavyko padaryti po trečio darbo pokalbio. Taip sutapo, kad tuomet, kai Donatas ieškojo darbo, šios įmonės direktorė Irma Spudienė norėjo priimti būtent judėjimo negalią turintį žmogų. Ji taip nutarė po to, kai jos mama po nesėkmingai atliktos sąnario keitimo operacijos buvo priversta atsisėsti į neįgaliojo vežimėlį.
Deja, šios paieškos truko dvejus metus – nepavyko rasti tinkamą kvalifikaciją turinčių vilniečių, nors reikalavimai nebuvo dideli. Donatas atitiko visus reikalavimus – išsilavinęs, moka anglų kalbą, dirba kompiuteriu. Reikėjo tik įrengti prie įvažiavimo turėklus ir darbo vieta buvo paruošta. Dabar įmonė džiaugiasi geru darbuotoju. Sklandžiam darbui trukdo tik tai, kad automobiliai užstato įvažiavimą į pastatą.
Donatas sako matantis, jog labai daug negalią turinčių žmonių nedirba, ir yra įsitikinęs, kad kiekvienas pirmiausia turi pradėti nuo savęs. „Sutinku, kad valstybė turėtų duoti darbdaviui kažką, kad jis norėtų įdarbinti neįgalų žmogų. Tarkim, atlyginimo subsidiją. Juk yra žmonių, kurie negali dirbti savarankiškai, jiems reikia pagalbos. Tačiau kitką turi padaryti pats žmogus – eiti mokytis, stengtis išmokti tai, ko nemoka, neužsidaryti savy. Įgyti patirties gali padėti įvairios praktikos, savanorystė“, – svarsto D. Liuolia. Jis baigė vidurinę mokyklą kartu su visais vaikais ir sako net negalvojęs, kad galėtų nesimokyti. Tiesa, Donato situaciją palengvino tai, kad į vežimėlį jis atsisėdo tik prieš dvejus metus, prieš tai 10 metų vaikščiojo su ramentais.
Nepasiduoti skatino griežtas tėvas
D. Liuolia yra viešųjų ryšių specialistas, bet šioje srityje niekada nedirbo. Dar studijuodamas jis išbandė įvairius darbus – dirbo skambučių centre, logistikos įmonėje. Pamatęs, kad tai jam nelabai patinka, ėmė ieškoti kitų darbų. Eiti į priekį skatino tėvas – jis nelaikė sūnaus negalios kažkokiu išskirtinumu, ragino stengtis, neaptingti, reikalaudavo kaip iš kiekvieno žmogaus. „Jei darbe nesistengdavau, jis sakydavo, kad visą gyvenimą manimi negalės rūpintis (dabar tėvo jau ir nebeturiu)“, – sako Donatas. Jo teigimu, tėvo „kietumas“ paskatino suprasti, kad jis turi būti kuo savarankiškesnis ir visą pasidaryti pats. D. Liuolios manymu, darbas turi didelę įtaką žmogaus savivertei. Nedirbant su kiekvienais metais savivertė mažėja, motyvacija dirbti krenta. Jis sako suprantantis negalią turinčiuosius – didžiajai daliai jų trūksta pasitikėjimo savimi, juk visą gyvenimą buvo manoma, kad jie kažko negali. „Kai tau 20 kartų pasako „Ne“, dingsta motyvacija ir drąsa įsidarbinti. Aš užsiauginau storą odą ir išmokau paprasčiau reaguoti į kai kuriuos dalykus. Po nesėkmių laikotarpio grįžtu su nauja patirtimi ir bandau iš naujo kabintis“, – patarimų negaili Donatas.
Ieško nekvalifikuotų darbų
Deja, negalią turinčių žmonių nedarbas vis dar didelė problema. Apie tai diskutuota Verslo moterų tinklo ir Valakupių reabilitacijos centro surengtoje diskusijoje „Neįgaliųjų įdarbinimo versle geroji praktika ir iššūkiai – ką galime padaryti geriau?“ Užimtumo tarnybos Darbo rinkos ir užimtumo politikos įgyvendinimo departamento direktorė Giedrė Vitė informavo, kad šiuo metu Užimtumo tarnyboje registruota apie 12 tūkst. negalią turinčių asmenų. Dažniausiai tai vyrai, maždaug 50 metų, neturintys profesinio pasirengimo. Dominuoja nesunki negalia, 45–55 proc. darbingumo lygis. Pasak G. Vitės, didžioji dalis užsiregistravusiųjų ieško nekvalifikuoto darbo – kroviko ir nekvalifikuoto darbininko, valytojo, kambarinės, kiemsargio, vairuotojo, pakuotojo ir pan. pareigų. Tokia tendencija gali būti dėl to, kad aukštąjį išsilavinimą turintys asmenys Užimtumo tarnyboje nesiregistruoja, nes jiems tokių paslaugų nereikia. Negalią turintiems asmenims Užimtumo tarnyboje teikiamos ne tik bendrosios paslaugos, net ir individualios konsultacijos, nes ieškodami darbo jie susiduria su didesniais sunkumais. Užimtumo tarnybos konsultantai pastebi, kad negalią turintys žmonės dažnai yra užsidarę, turintys psichologinių sunkumų, todėl konsultacijos trunka ir kelis mėnesius. Dažnai reikia ne tik padėti susirasti darbą, bet ir tarpininkauti su darbdaviu, kartu dalyvauti darbo pokalbyje ir pan.
Neužtenka vien valstybės pagalbos
Socialinės apsaugos ir darbo viceministrė Eglė Radišauskienė pabrėžia, kad valstybė yra numačiusi įvairias įsidarbinti padedančias priemones: nuo darbo vietos steigimo subsidijavimo iki paramos savarankiškai veiklai pradėti. Vis dėlto, viceministrės manymu, vien to neužtenka.
Ji atkreipė dėmesį, kad reikia daugiau dėmesio skirti negalią turinčių žmonių išsilavinimui. Dažnai pabrėžiama, kad neįgalieji priversti dirbti žemos kvalifikacijos darbą, tačiau dauguma jų neturi jokio išsilavinimo. Šiuo metu siūlomos įvairios aktyvios darbo rinkos priemonės, tarp jų – ir profesinis mokymas. Tiesa, Užimtumo tarnybos apklausa rodo, kad žmonės mokytis nenori. Pasak E. Radišauskienės, Valstybės kontrolės išvadose rašoma, kad į darbo rinką integruotis neskatina ir valstybės mokamos išmokos. Neretas atvejis, kad žmonės Užimtumo tarnyboje registruojasi tik dėl jų, o ne dėl to, kad ieško darbo. Negalią turinčių žmonių darbo užmokestis yra mažas, tad jie dažnai renkasi nedirbti. Kita įsidarbinti trukdanti problema – nepritaikytos darbo vietos. Net ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje dirbanti neįgaliojo vežimėliu judanti moteris skundžiasi patirianti daug sunkumų – kol ateina iki darbo vietos, ji turi atidaryti daugiau nei 20 durų, o tai nėra paprasta. Socialinės apsaugos ir darbo viceministrė pabrėžė, kad labai svarbios kiekvieno žmogaus iniciatyvos. „Pirmiausia visiems reikia pakeisti savo mąstymą. Socialiai atsakingi darbdaviai ir dabar drąsiai imasi įdarbinti žmones su negalia. Neužtenka vien valstybės paramos, visi turime tai daryti kartu“, – įsitikinusi E. Radišauskienė.
Įsilieti į darbą padeda įvairios programos
Valakupių reabilitacijos centro projektų koordinatorė Marija Markina įsitikinusi, kad prisidėti prie didesnio neįgaliųjų įdarbinimo gali ir įvairių organizacijų iniciatyvos. Valakupių reabilitacijos centras įgyvendina ne vieną tokią programą: teikiamos ir išbandomos pagalbos priimant sprendimus, socialinių dirbtuvių, įdarbinimo su pagalba ir kitos paslaugos.
Socialinės dirbtuvės padeda tiems, kurie neturi galimybių įsidarbinti darbo rinkoje, dalis jų gyvena globos įstaigoje. Sunkiausios – proto ir psichikos – negalios žmonės socialinės dirbtuvėse gali įgyti darbinių įgūdžių kurdami rinkai tinkamus produktus ir gaminius. Dirbtuvių lankytojai jau pagamino ir siūlo įsigyti daugkartinių birių produktų maišelių, iš lino siuvamų šaldymo (šildymo) maišelių, medinių telefono laikiklių ir kt. Įdarbinimo su pagalba paslaugos skirtos psichikos ir proto negalią turintiems asmenims, tarp gaunančių šią pagalbą – ir globos įstaigose gyvenantys žmonės, kurie anksčiau neturėjo jokių galimybių įsidarbinti. Valakupių reabilitacijos centre išbandomas ir naujas „Inclusive Job Design“ metodas. Jis skirtas darbdaviams įvertinti, kokias įmonės funkcijas gali atlikti kvalifikacijos neturintys žmonės. Tai padeda pertvarkyti darbo procesus, leidžiant aukštos kvalifikacijos darbuotojams susitelkti į jų kvalifikaciją atitinkančius darbus, o kitas funkcijas leisti atlikti, pavyzdžiui, negalią turintiems žmonėms.
elektrinis neįgaliojo vežimėlis
