Gegužės mėnesį Šiaulių, Kauno ir Vilniaus teatro mylėtojai bus pakviesti į intriguojančią „Meno ir mokslo laboratorijos“ premjerą „Pilėnai*”. Menininkų Nauberto Jasinsko ir Mato Dirginčiaus kuriamas performansas – tai lietuvių tautos rezistencijos kovų aidų ir vyriškumo analizės jungtis, skatinanti kalbėti apie asmeninės laisvės ribas ir nebijoti kismo. Artėjant premjerai kūrėjai pasakoja apie vyriškumo sampratą ir performansą įkvėpusias rezistencijos istorijas.
Kokia yra vyriškumo vieta scenos menuose?
Matas Dirginčius (toliau – M.D.): Mintyse suku darbą su skirtingais teatro režisieriais ir suprantu, kad labai retai kalbame apie tai, kaip yra vaizduojami vyrai ar moterys. Kalbame apie naratyvą, apie įvykius, į kuriuos jie patenka. Labai daug aspektų yra vertinami per asmenybės perspektyvą, bet nėra analizuojami per ideologiją, kuri paveikia tą asmenybę priimti skirtingus sprendimus. Per paskutinius ketverius ar penkerius metus darbo režisieriaiArpadas Šilingas ir YanaRoss aiškiausiai artikuliavo, kaip mes vaizduojame vyrą, ką jis daro, dėl ko jis tą daro ir koks yra intelektualinio ir veiksminio pasaulių bipolizmas.
Kodėl scenoje apie patriarchatą kalbantys vyrai sulaukia surauktų antakių reakcijos iš moterų?
NaubertasJasinskas (toliau – N.J.): Kai pasakai, kad du vyrai kalbės apie patriarchatą, turbūt kyla daug vaizdinių, kaip scenoje puoselėsime tradiciją ar ginsime tėvynę. Manau, kad mūsų atveju tie suraukti antakiai yra labai spekuliatyvūs.
M.D.: Vienas pirmųjų inspiracijos momentų, skatinusių ir toliau gilintis į patriarchatą, buvo belloshooks knyga „Thewill to change: Men, masculinityandlove”. Ji labai aiškiai įvardino, kad patriarchatas nėra apie vyrus arba apie moteris, tai yra lyčiai nepavaldus darinys, kažkokia lyčiai nepavaldi ideologija, kuri daro lygiai tokią pat žalą tiek vyrams, tiek moterims. Man atsivėrė naujas pasaulis supratus, kiek daug ši ideologija atima iš manęs. Pradedu analizuoti ir bandau atskirti, kas yra mano charakterio bruožai, o kas – tūkstantmečius egzistavusios ideologijos suformuoti elgesio modeliai. Jie manyje kelia milžinišką įtampą, kai nemoku jos įvardinti, suformuluoti ir suprasti.
Koks yra performanso „Pilėnai*” dramaturginis pamatas?
N.J.: Dramaturgiškai performansas yra padalintas į dvi dalis. Pirmoji yra istorinio konteksto dekonstrukcija per mūsų veiksmą scenoje ir kertinius rezistensijos momentus fiksuojančią archyvinę medžiagą – Pilėnų istoriją, Sausio 13-osios įvykius. Ji sukuria kontekstą antrajai daliai – mūsų su Matu asmeninei kelionei. Mes esame tarsi iškovotos laisvės produktai – kūnai, kurie kalba apie savo laisvę, bando apibrėžti dabartines laisvės ribas, išlipti iš socialinių, politinių, emocinių konstruktų. Per bendrą kolektyvinį rezistencijos ir laisvės suvokimą bandome kvestionuoti mūsų draugystę ir stereotipišką vyrišką bendravimą.
Kaip rezistencijos kovos inspiravo patriarchalinių modelių analizę?
M.D.: Vienas iš labiausiai mane dominančių Pilėnų momentų– tai Margirio kaip valdovo sprendimas atsigręžti į šalia esančius ir kelti ginklus prieš savus supratus, kad nepavyks apsiginti nuo priešo. Iš vienos pusės galima sakyti, kad taip norima apsaugoti artimus žmones nuo kryžiuočių kankinimų nelaisvėje. Bet analizuodami šaltinius radome kelis kartus pasikartojančią istoriją apie seną Pilėnų moterį, kuri kirviu išžudė šimtą saviškių. Ar jai tikrai rūpėjo, kad jos artimųjų nepaimtų į nelaisvę ir nekankintų, ar ji tiesiog nekentė žmonių? Savų, svetimų – nesvarbu. Bandysime iš istorinių įvykių ir rezistencinių aidų sukurti nesaugumo jausmą ir kalbėtis.
N.J.: Man atrodo, kad yra kažkoks istorijos nulemtas mitas, kurį nešame nuo carinės imperijos laikų. Mūsų tautai reikėjo tiek daug išgyventi, meluoti, gyventi dvigubą gyvenimą. Šis regionas iškentė šimtmečius prievartos ir priespaudos, todėl suprasti kintančią realybę ir prie jos prisitaikyti yra labai sunku.
Idėja sukurti performansą kilo iš jūsų asmeninės vyriškos draugystės patirčių. Pirmuoju diskusijų objektu tapo jūsų kaip draugų susikibimas rankomis bei fizinis kontaktas viešoje vietoje ir tokių veiksmų keliamos įtampos.
M.D.: Mes su Naubertu esame artimi draugai jau penkerius ar šešerius metus. Buvome kambariokai, kartu gyvenome karantino laikotarpiu, vienas kitą palaikėme įvairiais skyrybų momentais – buvo visko ir tikrai turime ką reflektuoti, apie ką kalbėti. Visa tai ir bandysime sudėti į antrą performanso dalį. Ji bus jautri ir apnuoginanti – tarsi tiesioginis bandymas pasipriešinti patriarchaliniam vyriškumui, kurį jaučiu prilipusį prie kiekvienos savo ląstelės ir kuris manyje vis iškyla. Tai yra kalbėjimas apie savo gėdą ir jos priežastis, savo minčių, norų, emocijų artikuliavimas. Jaučiu didžiulę įtampą ne dėl to, kad kažkas išgirs, kaip sakau Naubertui, kad jis yra fainas, ar kad paimsiu jį už parankės, bet jaučiu įtampą, nes bandau išsivalyti nuo manyje esančių patriarchato modelių.
Kas Jums yra vyriškumas? Su kuo jį siejate, kaip jis atsiranda?
M.D.: Aš jau spėjau kelis kartus padiskutuoti su savimi ir nuneigti kokiais trimis skirtingais aspektais, kas man yra vyriškumas. Pirmas dalykas, kas man siejasi su vyriškumu, tai yra atsakomybės prisiėmimas. Bet tada suprantu, kad šis atsakymas yra inertiškas, kurį kažkur pamačiau, išgirdau ir dabar jį retransliuoju. Nes ši savybė neturi būti atskira nuo moters, tai yra bendražmogiška gero žmogaus savybė. Apie vyriškumą norisi kalbėti per neiginį sakant, kai nėra vyriškumas.
N.J.: Kažkas yra pasakęs: „Pasakyk, kas yra vyriška neįžeidžiant to, kas yra moteriška.“ Tai yra neįmanoma. Čia vėl grįžtame prie socialinio lyties konstrukto. Pastarąjį reikia sunaikinti, nes skirtumai tarp vyrų ir moterų brėžia konfliktą. Šio klausimo turėtų išvis nebelikti.
M.D.: Pasak bellhooks, yra elgesio modeliai, kuriuos diktuoja patriarchatas. Tai daugiau skaldyk ir valdyk principas. Visuomenėje turi įvykti lūžis, nes jei vienas žmogus pasirenka atsisakyti vyraujančio modelio, tai nereiškia, kad jį priims ir kiti. Net jei ideologija yra ydinga ir žmogus pasirenka jai priešintis ir negyventi pagal jos taisykles, aplinkiniams to nesuprantant kyla konfliktas. Sprendimas keistis turėtų būti mūsų visų sprendimas.
Abu esate šio performanso idėjos autoriai ir atlikėjai. Kodėl atsisakote savo įprastinių vaidmenų – režisieriaus ir aktoriaus?
N.J.: Man atrodo, kad hierarchija menuose irgi yra patriarchato dalis. Jeigu kalbame apie tai ir bandome išnagrinėti tam tikrus dalykus, tai ir privalome naikinti patriarchato konstruktus. Turime išsiperti save iš visų pusių – asmeniškai ir profesiškai.
Gegužės 2 d. Valstybiniame Šiaulių dramos teatre, gegužės 4 d. Kauno miesto kameriniame teatre, gegužės 22 d. Menų spaustuvėje, Vilniuje.
