Prezidentas Gitanas Nausėda pareiškė užuojautą dėl vienuolės, disidentės, sesers Felicijos Nijolės Sadūnaitės mirties.
Felicija Nijolė Sadūnaitė 1992 m. apdovanota Sausio 13-osios atminimo medaliu, 1998 m. Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi, 2000 m. jai įteiktas Lietuvos nepriklausomybės medalis.
„Sesuo Nijolė – ypatinga asmenybė, išsiskirianti net ir tarp daugybės nuostabių, bebaimių, nepalūžusių Lietuvos laisvės kovotojų, praėjusių sovietų kalėjimus, lagerius ir tremtį. Jos drąsus pasiaukojimas, jos didvyriška kova be ginklo prieš okupantus, prieš visą teroristinės blogio imperijos prievartos sistemą, netrukdė jai būti kuklia ir paprasta, netrukdė jai spinduliuoti linksmumu ir gyvenimo džiaugsmu, – net ir persekiotojų akivaizdoje. Sesuo Nijolė okupuotoje Lietuvoje elgėsi kaip laisvas žmogus, ji kovojo su blogiu be jokios neapykantos. Turbūt todėl sesuo Nijolė Sadūnaitė tapo gyvu pavergtos, bet nepalūžusios, už laisvę kovojančios Lietuvos simboliu. Jos nuostabi herojiška asmenybė nustebino ir sužavėjo visą laisvąjį pasaulį. Jos šviesi kova bus įkvėpimo šaltinis laisvę saugoti įsipareigojusioms Lietuvos kartoms. Viena sesers Nijolės atsiminimų knyga pavadinta „Skubėkime daryti gera“. Tegu šis moto būna kvietimas mums visiems, dėkojantiems seseriai Nijolei už jos nuostabią kovą, už jos nuostabų gyvenimo pavyzdį“, – sakė Prezidentas.
Prezidentas pareiškė nuoširdžią užuojautą F. N. Sadūnaitės artimiesiems ir bendraminčiams. Įkandin jo užuojautas išsakė Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen ir premjerė Ingrida Šimonytė.
Kas ji – Sesuo Nijolė?
Štai Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro informacija:
Felicija Nijolė Sadūnaitė gimė 1938 liepos 22 d. Kėdainių apskrityje, Dotnuvos miestelyje. 1955 m. baigė vidurinę mokyklą, 1956 m. įstojo į pogrindinį Švč. Nekaltai Pradėtosios Mergelės Marijos tarnaičių kongregacijos vienuolyną Panevėžyje. Jau nuo 1970 m. pateko į KGB akiratį, perspėta dėl antitarybinės veiklos. Tais pačiais metais įstojo ir baigė medicinos seserų kursus, dirbo Vilniaus kūdikių namuose.
Pradėjus leisti „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“, tapo viena iš aktyviausių talkininkių: rinko ir tikrino informaciją apie tikinčiųjų persekiojimą Lietuvoje ir už jos ribų, spausdino ir platino „kroniką“, vežė į Maskvą, kad būtų persiųsta į JAV. 1974 m. suimta bespausdinant 11 leidinio numerį. 1975 birželio 17 d. LSSR Aukščiausiojo Teismo nuteista trejiems metams griežto režimo lagerio ir trejiems metams tremties. Teismo metu pasakyta kalba per pogrindinę Lietuvos ir Maskvos spaudą plačiai pasklido Vakarų žiniasklaidoje. Etapo metu kalinama Pskovo, Gorkio ir kituose kalėjimuose kartu su kriminalinėmis kalinėmis. Bausmę atliko Mordovijos griežto režimo moterų lageryje.
Lageryje kovojo už kalinių teises, badavo protestuodama prieš žiaurų elgesį su politiniais kaliniais, dvasiškai ir materialiai paremdavo kartu kalinamas moteris iš įvairių SSRS vietovių. Jau būdama tremtyje Krasnojarsko krašto Bogučano gyvenvietėje rašė laiškus į lagerius. Visus iš užsienio ir Lietuvos gaunamus siuntinius tuoj pat persiųsdavo politiniams kalinams (moldavams, ukrainiečiams, rusams).
Grįžo į Lietuvą 1980 m. Nors buvo KGB akiratyje, tęsė nutrauktą darbą – daugino ir platino „kroniką“, vežė pogrindžio spaudą ir kitą informaciją į Maskvą, iš kur rusų disidentų pagalba ši spauda patekdavo į Vakarus. Tačiau nuo 1982 metų, stebuklingai išvengusi KGB pasalos, buvo priversta penkerius metus slapstytis. Nesugebėdami Nijolės pagauti, KGB ėmė persekioti jos brolį Joną. Penkerius metus besislapstydama Lietuvoje Maskvoje ir kitur, N. Sadūnaitė ir toliau bendradarbiavo leidžiant ir platinant „kroniką“. Globojo ligonius, senelius, buvusius politinius kalinius.
1983 spalio mėn. kartu su „kronika“ N. Sadūnaitė perdavė į Vakarus savo prisiminimų užrašus, kurie buvo platinami, o 1985 m. JAV išleisti atskira knyga “KGB akiratyje”. 1987 m. perdavė į Vakarus atsiminimų knygelę, pavadintą „Gerojo Dievo globoje“. Abi knygelės buvo išverstos į 7 kalbas. 1987 m. kartu su Petru Cidziku, Vytautu Bogušiu ir Antanu Terlecku oficialiai informavo Vilniaus miesto valdžią, kad 1987 m. rugpjūčio 23 d. ruošia Ribentropo-Molotovo paktui atminti skirtą mitingą. Mitinge pasakė kalbą. Praėjus kelioms dienoms KGB dirbę asmenys, prievarta įsisodinę į automobilį, 30 valandų Nijolę vežiojo po Baltarusijos miškus, tyčiodamiesi ir grasindami „nušauti ir čia pat užkasti“. 1988 vasario 15 d. buvo apspinduliuota neaiškios kilmės spinduliais, kurie jai pažeidė gyvybines funkcijas, teko ilgai gydytis.
1992 m. apdovanota Sausio 13-osios atminimo medaliu, 1998 m. – Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi, 2000 m. – Lietuvos nepriklausomybės medaliu. 2018 m. sausio 13 d. Nijolei Sadūnaitei įteikta Laisvės premija.
 |
***
Savo veiklą Sesuo Nijolė, kuri niekada nepretendavo į politinius postus ir privilegijas, tęsė ir Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Visada drąsiai kritikavo valdžią tais atvejais, kai jai atrodė teisinga. Ji neliko abejinga ir mįslingai Lietuvos saugumo karininko Vytauto Pociūno žūčiai Baltarusijoje, ir Garliavos įvykiams, susijusiems su galimos pedofilijos byla. Už tai ne kartą įvairiais būdais būdais buvo išjuokiama ir marginalizuojama jau ne okupacinės, o Lietuvos propagandinės sistemos.
Aktyviai gynė Valstybės saugumo departamento ir prokurorų persekiotą, teroriste apšauktą, Rusijos žvalgams ciniškai parduotą Eglę Kusaitę, kuri vėliau buvo oficialiai išteisinta.
Sužinojusi, kad už kritiką jau Lietuvos specialiosioms tarnyboms apie ją ieškota kompromituojančios medžiagos, ji juokdamasi šių eilučių autoriui pareiškė: „Kaip smagu – atsėdėjau sovietams, dabar galėsiu ir Tėvynei”.
Dar visai neseniai ji, kartu kitais sąžinės kaliniais, pasirašė galbūt paskutinį savo viešą laišką, kuriame gynė tai, kai gynė visą gyvenimą – žodžio laisvę. Jai nebuvo skirtumo kam užčiaupiama burna – LRT žurnalistui Virginijui Savukynui ar buvusiam Seimo nariui Petrui Gražuliui.
Simboliška, kad Sesė Nijolė išeina kartu su Jėzaus Kristaus, kuriuo šventai tikėjo, prisikėlimo minėjimo data. Ačiū, Sese Nijole.
