13-asis sekmadienis ir pokalbis per savo bei vidinio grožio priėmimo jaunatį – svarstyklių ženkle. Sako, kad informacija per jaunatį privalo būti teikiama pačiais pozityviausiais, tačiau faktiniais kampais. Tad šiuo metu rymau prie stalo, dešimtajį kartą perklausau Pervalkoje kalbintų moksleivių interviu ir mąstau, kaip šių jaunų ir sąmoningų žmonių mintis jums perteikti tuo kampu, į kurį jie jaučiasi įsprausti?
Galvon topteli tik šaržas, šią formą renkuos, nes realiai vaikų žodžius perteikti galiu tik šiuo būdu, su viltimi, kad ši “juodai pozityvi” rugsėjo mėnesio išbaigtis, skaitantiems straipsnį, ypatingai pedagogams, atneš aiškesnę viziją bent jau keliose savo turimų kompetencijų tobulinimo srityse. Taigi pradėkime nuo to, kas mane vaikštinėjančią su savo mažuoju princu paskatino kalbinti šiuos keturis moksleivius?
Vakarėjančiame kieme ant Kuršių marių kranto, mano ausis pasiekė ši frazė: “… , o ta geografijos mokytoja! Matei ją?! Nors ji stambi, bet pastoviai užsideda 10 cm. “kablus” ir vos paeina… ” Manantiems, kad kalba eina apie “kaimelio” mokyklos pedagogę – nuvilsiu, nes šis realistinis šaržas perteiktas moksleivių lūpomis, baksnoja į vienos prestižinės Kauno gimnazijos pedagogės įvaizdį, kurį, kolkas, matome tik per aukštakulnių prizmę. Kodėl ši traktuotė patraukė mano klausos aparatūrą ir kodėl ją, mieli kolegos dirbantys mokyklose, noriu pažymėti jums?
Įgyvendindama personalizuotą, prevencinę emocinio intelekto lavinimo programą “EBRU”, kas yra Emocijų, Bendravimo, Racionalumo Ugdymas per šeimos bei švietimo bendruomenės modulį, Lietuvos švietimo įstaigų koridoriuose gyvenu jau 10 metų. Esu čia tik svečias, bet sakoma, jog įžvalgūs svečiai yra geriausi patariamieji draugai, nes rutinos problema yra puikiai suprantama visiems, įžvalgumas esminėms detalėms siaurėja dienomis. O šį moksleivių įvardintą reginį galėčiau nominuoti Lietuvos švietimo bendruomenių – probleminiu reiškiniu! Jei skaitote ir širstate ant šio fakto, pirmiausiai norisi priminti aprangos kodo, bei teigiamo įvaizdžio formavimo taisykles, kas jau ne mano profesijos varomoji jėga, bet girdint, kiek pedagogai vertina, ypatingai paauglių mergaičių, skęstančių savęs paieškos periode aprangą, tai ši moksleivių, dar švelniai išsakyta užuomina, mums, brandžioms, save atradusioms moterims, išsilavinusioms specialistėms, o gal tiesiog mokyklos raštinėje dirbančioms administratorėms, turėtų būti lengvai suprantama žinia.
Graži pradžia yra tik graži pradžia, keliaujame toliau. Kas mokykloje erzina, būtent šiuos vaikus? Žinoma, kad suaugusiųjų manipuliacijos formos: “Vieną dieną aiškina, tu jau didelė, tu privalai priimti sprendimus ir pagaliau apsispręsti kokį būrelį pradėti lankyti! Tai aš ir apsisprendžiau. Atėjusi aiškiai pasakiau ko noriu, bet tuomet jie visiškai manęs negirdi, iškarto man pradeda priekaištauti sakydami, kad tokiems sprendimams priimti aš dar per maža ir jie geriau žino, kokį būrelį man lankyti. Mane erzina, kai suaugusieji mane klaidina ir tas pačias frazes naudoja taip ir tada, kada jiems patogiau!” Štai mielieji, dar vienas akmuo į visų mūsų suaugusiųjų daržą. Norime iš vaikų sąžiningumo? Svarstome, kaip vaikai patampa manipuliatoriais? Manau, kad visi atsakymai čia pat! O priežasties šalinimo būdai, dar arčiau. Pradedame girdėti save, kaip aš bendrauju su artimaisiais, partneriais, kolegomis ir ko tokiu bendravimu mokau savo atžalas, ar mane supančius mokinius?
Tuo tarpu, gerbiami kolegos, pedagogai, nuoširdžiai sau ranką prie širdies pridėję atsakykite, ar su visais moksleiviais bendraujate vienodai? Vienodai juos priimate, vienodai vertinate, bei argumentuotai juos skatinate? Vietoje atsakymų teikiu elementarų vakarykštį pavyzdį: “Šeštoje klasėje lankiau baletą, mano amžiuje šis būrelis, tai jau nebe pomėgis, o rimtas darbas, nes užsiėmimai vyksta vakarais. Grįžusi po baleto namo iki 22:00 val. ruošdavau namų darbus. Septintoje klasėje aš kol kas niekur nesportuoju, nes mokytojai nuolat sakydavo, kad sportas yra labai svarbu, bet kai profesionaliai sportavau baletą ir dėl fizinio nuovargio nespėdavau paruošti namų darbų jie nuolat man aiškindavo, kad pamokos ir mokykla yra svarbiausia, jei nesuspėju derinti laiko, vadinasi turiu mesti sportą! Dėl to septintoje klasėje dar vis nepasirinkau būrelio, nes nenoriu, kad klasėje prie visų, mokytoja vėl garsiai ant manęs šauktų.. ” Kas yra demotyvacija ir kada mes demotyvuojame vaikus, dėl ko nuo mažens talentingu laiktytas, staiga 5-8 klasėje moksleivis subyra į tūkstančius baimės kamuoliukų, o tuo tarpu tie patys mokytojai ir tėvai, kurie sąžiningai padarė viską, kad tai įvyktų, griebiasi už galvų visomis kryptimis ieškodami atsakymų ir toliau sėkmingai demotyvuodami šiuos nebesimokančius, iš pamokų bėgančius, į priklausomybes įnikusius, smurtaujančius paauglius.
Laimė aš bendravau su vaikais, pripildytais artimo santykio su tėvais. Šie mokiniai, labai rimtais veidais toliau svarstė dėl ko mokykloje toks chaosas, kai tuo tarpu iš jų reikalaujama griežtos sistemos, gyvenimo pagal suaugusiųjų sukurtas normas ir tvarkos, tik vaikai sako, kad sunku suprasti kurios tvarkos jiems reikia laikytis, nes mokytojų nuotaikos, kiekvieną dieną skirtingos: “Kai mokytojų nuotaikos skirtingos, viskas labai užsikrauna, nes vieną dieną jie sako, taip, o kitą dieną jau daro kitaip. Dar pradinėse klasėse tokių krūvių našta dar nesijautė, nes po pamokų nuo 13:15 iki 15:00 val. mes turėjome laisvą laiką, kurio metu ruošdavome namų darbus. Jei spėdavome paruošti, galėjome tiesiog žaisti ir draugauti. Nu “tipo” (vaikų žargonus palieku, svarstau, gal tėveliai ir visuomenė atkreips dėmesį 😊) tuo laiku, galėjome nedaryti namų darbų, bet mokytojai dažniausiai liepdavo. Bet vistiek, tai daug geriau nei dabar, penktoje klasėje, kai pamokos baigiasi po 15:00 val., aš nebeturiu jokio poilsio. Tik grįžus namo, pavalgius, aš turiu tvarkytis su man užkrautu dideliu krūviu, prie pamokų sėdžiu iki pat vėlumos. Ir labiausiai mane erzina, kad mokytojai neatsižvelgia į priežastis, kodėl tu tų namų darbų neatlikai, tik atsižvelgia į tai, ar juos tu atlikai, ar ne? O priežastys būna tikrai svarbios, kartais po pamokos aš net nespėju užsirašyti namų darbų, kas jau mano klaida, o pati mokytoja neteisingai dienyne įvardina būtinus atlikti darbus, vėliau, nenori to pripažinti, o vietoje išsiaiškinimo kalbantis visiems pyškina dvejetus, be galimybės atsitaisyti, kodėl mokytojai to tiesiog nesupranta?” – trūkčiodamas pečiais klausia berniukas. Jam skuba antrinti septintokė: “Tikrai taip, visiškai neatsižvelgia į namų darbų neatlikimo priežastis, pavyzdžiui šią savaitę mūsų klasiokas neatliko namų darbų, nes po mokyklos jisai važiuoja pas mamą kuri guli ligoninėje ir jam už tai įrašė į dienyną 2. Ir taip visada, nepadarei namų darbų – 2, nebent jei mokytojų nuotaika gera. Labai blogai, kad, kai kuriems mokytojams visiškai nesvarbu, dėl ko tu nepadarei namų darbų ir dar mūsų pažymiai priklauso nuo jų nuotaikų. Mano akimis su šiuo berniuku mokytoja pasielgė nesąžiningai” Ir čia ramiu, tačiau labai tyliu iš liūdesio bei susijaudinimo balsu prabyla visą šį laiką tylėjusi ketvirtokė: “Aš tikrai noriu sėdėti iki išnaktų, kad tik padaryčiau tuos namų darbus, kad man tik neparašytų pastabos, bet tėvai sako eik miegoti, tu turi pamiegoti, nes rytoj reikės eiti į mokyklą. Aš klausau tėvų, nes esu tikrai pavargusi, o nuėjusi į mokyklą aš vėl gaunu pastabą. Man pastabas gauti labai nepatinka, noriu jas išsitaisyti, kad nebūtų vienas “šakalynas”, nes dėl to jaučiuosi labai blogai, bet mokytojai manęs nesupranta.”
Nuoskaudos, visiška nelygybė, mūsų niekas nesupranta, pedagogų nuotaikų kaitos? Apie kokį sveiką emocinį klimatą švietimo sistemoje mes galime diskutuoti? Apie kokią tvarią mokinio psichologinę raidą, mes galime svajoti? Kai patys būdami suaugusieji ir net kvalifikuoti specialistai, prie vaikų sunkiai tvarkomės su savo atsakomybėmis, puolame į kraštutinumus, leidžiame save valdyti emocijoms ir kas baisiausia tulžį liejame tylia hierarchine tvarka. Ir visa tai vyksta, pažymiu elitinėse Kauno gimnazijose, kur tėvai susimoka už “kokybę”.
Visi keturi mokiniai vienbalsiai pritaria, kad prasidėjus mokslo metams per krūvius asmeninio laiko sau nebeturi. Septintokė užakcentuoja, kad norint tobulėti savo pasirinktose srityse, tarp pamokų ruošos ir būrelių, belieka maistas ir geriausiu atveju pusvalandis prie televizoriaus ar telefono: “Mano, kaip septintokės gyvenimas yra rutina išskyrus šį savaitgalį.” – pažymėjo ji. “Prailgintos pamokos, kam jos? Jų metu nėra ką mokytis, bet kepame klasėje prie 35 laipsnių temperatūros, tikrai nesuprantu tokių sprendimų?”
Nepaisant visko, šie mokiniai tiki, kad viskas pasikeistų, jeigu mokytojai girdėtų ir šiomis temomis siunčia jiems linkėjimus. Penktokas ilgai patylėjęs taria: “Mokytojam palinkėti norėčiau, labiau bendravimo to tokio, na tiesiog bendravimo su vaikais ir, kad jos šiek tiek prisimintų savo vaikystę irgi, na kaip darydavo, kaip jausdavosi.” Septintokė entuziastingai primena: “Mokytojai nuolatos sako, kad mokinys turi turėti gerus santykius su mokytojais ir jis šiuos santykius turi užmegzti, bet ir mokytojas su mokiniu turi juos stengtis palaikyti, nes kas iš to, kad aš einu ir stengiuosi, o jis stovi susiraukęs ir net nesiteikia bendrauti? Bet su jaunesniais mokytojais santykius užmegzti lengviau, nes jie bendrauja per pertraukas ir šiaip su jais smagu, lengviau bendrauti ir susitarti. O su vyresniais mokytojais, kurie iš karto griežtesni su tavimi ir kažkokia baimė jiems atsiranda ir žiauriai nemalonu su jais bendrauti būna. Mokytojai turi suprasti, kad jei jie nori atlikti savo darbą gerai, jie taip pat turi įdėti savo iniciatyvos bei pastangų, kad tikrai išmokyti mokinius, o ne tik pasakyti informaciją su nuostata, kad aš jau viską padariau. Informacija privalo būti pateikta įdomiai, arba įtaigiai, nes ne tik jie, bet ir mes paauglystėje turime visokių problemų, na žinote visur turi būti tas grįžtamasis ryšys, kiekvienas transliuojantis emocijas turi atsakyti už jas. Jeigu tu esi piktas, tu transliuoji pyktį ir visi bus pikti aplink tave, jei tu transliuoji laimę – visi bus linksmi ir laimingi aplink tave. Mokykla, mano akimis turėtų patapti motyvuojančia platforma, kai direktorius motyvuoja mokytojas, mokytojos mokinius, o mokiniai mokytojus. Tiesiog, kiekvienam mokytojui, reikia atrasti geriausią savo dalyko pateikimo formą, nes tas “kalimas”, tai tikrai nėra lengviausias ir geriausias būdas įsiminti.”
Berniukas mokytojoms primena: “Ar tau patinka, ar nepatinka pamoka, priklauso ne nuo to dalyko, ar tau ji sekasi, labiau priklauso nuo to dalyko kokie mokytojai tau šią pamoką veda ir svarbiausia, ar linksmai bendrauja!” Mažoji ketvirtokė vėl kukliai įsiterpia, su itin jautriu palinkėjimu: ”Kaip būtų gerai, jei apskritai mokytoja tave girdėtų, na, jeigu kas nors ką nors padaro, tu nueini pasakyti, o ji tyli ir rašo, arba “hmm.. “ pasako ir ta prasme galima pasakyti, kad jie, nu nereguoja. Ir aš dėl to jaučiuosi nu negeriausiai, nes tada lieku užpykusi ir ant savęs ir ant mokytojos ir ant to vaiko, kuris tave įskaudino. Ar tikrai mokytoja norėtų, kad jos mokytoja nusisuktų į kitą pusę, kai tave kas nors įskaudina?”
Ir čia septintokė, net trypdama iš nekantrumo, įterpia paskutinį linkėjimą, priminimą: “O dar, kai 6-7 klasėse prasideda paauglystė ir visos tos dramos, draugystės, ne draugystės, prasideda visokios meilės ir ne meilės, kas labai daro įtaką mokymuisi ir tavo laikui po pamokų. Šis laikas, iš tikrųjų daro įtaką visiems mokymosi rezultatams ir namų darbų paruošimui. Aš nežinau, kaip, bet mokykloje visi šie santykiai turi būti padedami spręsti, nes mes, kol kas su emocijomis negebame tvarkytis.”
Regis tiek, mieli kolegos, pridurti nebeturiu ką, nes mano akimis problematika labai aiški. Belieka padirbėti su jų sprendimo būdais, kuriuos labai aiškiai įvardino mokiniai. O tėveliams priminsiu, pirmųjų trijų minučių auksinę taisyklę. Gerbkime, mylėkime ir galiausiausiai girdėkime vieni kitus, nes šis toksiškas bendravimas užsitęsė, mano akimis, per ilgai.
Su meile Jūsų Eglė Veršininienė.
EQ-IQ dermė Lietuvoje informacija
