Pirmoje Karalių knygoje pasakojama, kaip karalienė Jezabelė Judo karalystėje įvedė pagonišką Baalo kultą, o pranašas Elijas kovojo, kad būtų garbinamas tikrasis Dievas Jahvė. Karalienė Jezabelė nusiuntė pranašui žinią, kad jis bus nužudytas. Išsigandęs pranašas bėgo į dykumą ir nusikamavęs šaukėsi mirties. Dievas atsiuntė angelą, kuris stebuklingai pranašą pamaitino. „Kelkis ir valgyk, kitaip kelionė bus tau per sunki“ (1 Kar 19, 7).
Atgavęs jėgas pranašas keturiasdešimt dienų ir naktų keliavo į Horebo kalną. Tą patį kalną, kur kadaise iš Egipto vergijos į Pažadėtąją žemę keliavusiems izraelitams buvo apsireiškęs Jahvė. Čia buvo sudaryta išrinktosios tautos Sandora su Dievu: tauta turėjo garbinti Mozei apsireiškusį Dievą, o Dievas pažadėjo ištikimą tautą globoti. Dabar gi prie Horebo kalno apsireiškęs Dievas paliepė pranašui Elijui grįžti atgal ir patepti naują Izraelio karalių, kuris turėjo atkurti Izraelio tautos sulaužytą Sandorą su Dievu.
Evangelistas Jonas, papasakojęs apie stebuklingą duonos padauginimą ir minios pamaitinimą, pateikia Jėzaus kalbą apie nužengusią iš dangaus Gyvybės Duoną, kuria būsiąs jo kūnas. Daugelis nesuprato šių žodžių ir murmėjo, kaip Jėzus gali vadinti save iš dangaus nužengiančia duona. Nesunkiai galime suprasti ano meto žydus, kuriems buvo nelengva suvokti, ką Jėzus kalbėjo apie Gyvybės Duoną. Bepigu mums, kurie žinome, kokiu būdu Jėzaus kūnas tampa Dangaus Duona. Mes turime Eucharistiją ir tikime Jėzaus žodžiais, kad po jos pavidalais yra tikras jo Kūnas.
Mūsų tikėjimo kelionėje Eucharistija yra niekuo kitu nepakeičiamas stiprybės šaltinis: maitindamiesi šia dangaus Duona, mes galime sėkmingai keliauti į galutinį savo tikslą – amžinąjį gyvenimą Dievo artumoje. Kaip anuomet stebuklingai pamaitintas pranašas Elijas keliavo į Horebo kalną susitikti su Dievu, taip ir mes, maitindamiesi eucharistine Duona, užtikrintai keliaujame į laukiamą susitikimą su Dievu. Mes tikime Jėzaus žodžiais: „Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną – gyvens per amžius. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę“ (Jn 6, 51).
Dievo žodis kviečia dar kartą pasitikrinti, kaip pasinaudojame pačia didžiausia Dievo dovana. Apgailėtina, kad yra sunykęs daugelio tikėjimas į mūsų Gelbėtoją Jėzų Kristų ir tuo, ką jis mokė ir kuo mus apdovanojo. Yra pavojus net ir mums, kurie tikime į Jėzų, apsiprasti su Eucharistija ir, kai artinamės prie Dievo stalo, gyvai neišgyventi šio tikėjimo slėpinio. Iš tikrųjų, priimdami Eucharistiją, mes vienijamės su pačiu Dievu ir toliau keliaujame šios žemės keliais remdamiesi ne savo jėgomis, bet esame stiprinami paties Dievo.
Menu 1983-iuosius metus, kai buvau kalinamas KGB kalėjime. Diena iš dienos sekė varginantys tardymai; labai norėjosi, kad jie greičiau pasibaigtų, tačiau buvo aišku, kad tai tęsis labai ilgai. Tuo sunkiu laikotarpiu didžiausia atrama buvo kalėjimo kameroje slaptai aukojamos Mišios ir stiprinimasis dangaus Duona. Ateidavo aiškus suvokimas, jog jei Jėzus yra su manimi, tikrai sugebėsiu viską pakelti.
Dievas geriau už mus pačius žino, kokie silpni esame, todėl ir paliko save kaip mus maitinančią Duoną, kad turėtume jėgų pakelti sutinkamus sunkumus ir atsispirti visiems gundymams.
Kardinolas Sigitas Tamkevičius
