Irano prezidento Ebrahimo Raisi mirtis vargu ar iš karto iš esmės pakeis Teherano užsienio politikos požiūrį, tačiau ji jau daro įtaką Irano vidaus politikai ir galiausiai gali paveikti jo santykius su išoriniu pasauliu.
Bet kokie pokyčiai greičiausiai pirmiausia pasireikštų Teherano santykiuose su Armėnija ir Azerbaidžanu, su kuriais E. Raisi siekė normalizuoti santykius, bet kurie paties Irano gyventojai laikosi kitokio požiūrio.
Kadangi šių trijų šalių likimai yra labai glaudžiai susiję, prezidento mirties padariniai Irane gali sukelti daug sukrėtimų Pietų Kaukaze, nors tai gali atrodyti nesusiję.
Irano politinėje sistemoje prezidento postas nėra itin galingas. Todėl nenuostabu, kad stebėtojai beveik vieningai sutaria, jog Ebrahimo Raisi mirtis sraigtasparnio avarijoje gegužės 19 d. vargu ar iš karto pakeis Teherano užsienio politiką, ypač didžiųjų valstybių atžvilgiu.
Tačiau, kadangi žuvęs prezidentas buvo daug labiau suinteresuotas normalizuoti santykius su kitomis šalimis ir daugelio buvo laikomas favoritu galiausiai tapti Irano aukščiausiuoju vadovu, daugelis analitikų mano, kad jo mirtis pakeis Irano vidaus politiką.
Tai, pasak jų, savo ruožtu atvers kelią esminiam Teherano užsienio politikos persiorientavimui,kuris gali sukelti naują radikalizacijos bangą. Armėnija ir Azerbaidžanas yra vienos iš pirmųjų vietų, kur tokie pokyčiai būtų matomi, ir Raisi stengėsi pagerinti santykius su abiem šalimis.
Jei šis pokytis įvyktų dabar, kai jis mirė, tai stipriai įtakotų Pietų Kaukazo klausimus, pradedant taikos procesu tarp Jerevano ir Baku ir baigiant tranzito koridorių atvėrimu bei susitarimais dėl vandens dalijimosi.
Dėl to Raisi pastangos gali būti laikomos pavėluotomis ar net būti atšauktos. Raisi labiau nei bet kuris kitas Irano aukšto rango pareigūnas savo kadencijos metu stengėsi normalizuoti santykius su Azerbaidžanu ir Armėnija.
Net paskutinę savo gyvenimo dieną miręs prezidentas susitiko su savo kolega iš Azerbaidžano Ilhamu Alijevu, kad pažymėtų dviejų naujų vandens projektų atidarymą pasienio Araso upėje, aptartų Azerbaidžano ambasados Teherane atidarymą ir apsvarstytų transporto jungčių tarp Azerbaidžano ir Nachičevanės per Irano teritoriją plėtrą.
Raisi turėjo vykti į Armėnijos Siuniko sritį ir susitikti su Jerevano vadovais, kad pažymėtų per šį regioną einančio šiaurės-pietų prekybos maršruto atkarpos atidarymą. Tačiau Irano prezidentas be jokių paaiškinimų atšaukė šį vizitą ir vietoj to išskrido į pietus, kur jo sraigtasparnis sudužo.
Dėl šių įvykių, taip pat dėl Izraelio ir „Hamas” konflikto bei tarptautinio priešiškumo Teheranui Raisi mirtis sukėlė daugybę sąmokslo teorijų Irane, Rusijoje, Turkijoje ir kitur. Šiose teorijose dėl Raisi mirties kaltinami jo vidaus oponentai arba užsienio šalių vyriausybės. Irano pareigūnai paneigė visas tokias teorijas ir dėl katastrofos kaltino oro sąlygas. Vis dėlto atrodo, kad tarp iraniečių sąmokslininkų sąmokslo mąstymas plėsis.
Jį neabejotinai išnaudos tiek Raisi politikos priešininkai, kurie sieks suversti kaltę užsieniečiams ir reikalaus nacionalinės vienybės prieš juos, tiek jo šalininkai, kurie kaltins konservatorius vyriausybėje ir reikalaus juos nuversti. Todėl didžiausi sraigtasparnio katastrofos padariniai laukia ateityje dėl to, kokia nerami jau dabar yra Irano politika.
Prieš pradėdamas iš esmės keisti Irano užsienio politiką, Teheranas tikriausiai išbandys, ar tokie pokyčiai įvyks, atlikdamas pakeitimus Armėnijos ir Azerbaidžano atžvilgiu. Mažiau tikėtina, kad Iranas keis santykius su Armėnija, bent jau tiesiogiai.
Tačiau jei jis pakoreguos savo santykius su Azerbaidžanu, tai bus labai svarbu iš naujo apibrėžiant Islamo Respublikos santykius su Jerevanu.
Teheranui Armėnija yra lyg tiltas, palaikantis besiplečiančius santykius su Rusija, ir pagrindinis kanalas, kuriuo Iranas tikisi plėsti įtaką visame Kaukaze ir už jo ribų. Beveik bet kuri Irano vyriausybė, konservatyvioji ar liberalesnė,
stengtųsi išlaikyti šiuos ryšius, nebent Jerevanas taip suartėtų su Vakarais, kad Teheranas tai vertintų kaip grėsmę sau pačiam.
Irano santykiai su Azerbaidžanu yra dar sudėtingesni. Bet kokie pokyčiai šiuose santykiuose dėl tranzito ir Araso upės vandens naudojimo gali turėti didelės įtakos Teherano požiūriui į Armėniją.
Įtikinančios priežastys jau dabar rodo, kad Teheranas gali iš naujo svarstyti tokius klausimus, kaip tranzitas tarp Azerbaidžano ir nesiribojančio Nachičevanės regiono ir didėjantys Azerbaidžano poreikiai dėl Araso upės vandens – abu šie klausimai turi įtakos Armėnijai, taigi ir Irano santykiams su Jerevanu.
Svarbiau už juos, ypač Teheranui, yra tai, kad azerbaidžaniečiai tebėra susiskaldžiusi tauta: beveik trečdalis Irano
gyventojų yra azerbaidžaniečiai turkai. Jų yra tris kartus daugiau nei Azerbaidžano Respublikos azerbaidžaniečių.
Dėl to Teherano užsienio ir vidaus politikos sąsajos azerbaidžaniečių atžvilgiu yra glaudžiai persipynusios. Šis modelis tampa vis svarbesnis, nes Azerbaidžano lyderiai kalba apie „Pietų Azerbaidžaną” Irane, o Teheranas remia islamo radikalus Azerbaidžane.
Tikėtina, kad įtampa dar labiau padidės, jei Irano politikai pasinaudos Raisi mirtimi savo tikslams. Tiek Baku, tiek Jerevanas supranta šią riziką.Vis dėlto atrodo, kad jie sutelkia dėmesį į kitus klausimus, galbūt tikėdamiesi, kad Teheranas dabar yra taip apsėstas įvykiais Gazos Ruože, kad Irano pareigūnai nesigilins į Raisi mirties pasekmes Pietų Kaukazui.
Tačiau tokios viltys yra iliuzinės, atsižvelgiant į Irano istoriją ir ypač į Raisi vaidmenį skatinant santykius su regiono šalimis. Tiek iraniečiai, kurie remia šias ir platesnio masto žuvusio Raisi pastangas, tiek tie, kurie nepritaria jo platesnio masto pastangoms, tikriausiai dar kurį laiką sutelks dėmesį katastrofos, kuri gali išvirsti platesnio masto sunkumais visam regionui, temą.
Paul Goble, Eurasia Daily Monitor
