Jeigu jūs nesupratote, kas vyksta Krašto apsaugos ministerijoje, jūs ne vienas. Per savaitgalį padaryta viskas, kad visuomenei kiltų kuo daugiau klausimų, įtarimų ir nesaugumo jausmo. Prieš komentuodamas Krašto apsaugos ministro atsistatydinimą, sąmoningai palaukiau premjerės prieš tris dienas pažadėto paaiškinimo. Tuščiai. Prašosi visa eilė išvadų.
Pirma, valdančiajai TS-LKD ir konkrečiai Ingridai Šimonytei visiškai nerūpi visuomenės saugumo, stabilumo ir kiti jausmai. Lietuva objektyviai gyvena karo grėsmės šešėlyje. Tris metus vėluodamas kadencijos pabaigoje apie tai pagaliau pradėjo atvirai kalbėti (bet ne atitinkamai veikti) ir Gabrielius Landsbergis.
Visuomenė ne akla, jaučia grėsmę ir nori matyti užtikrintą, sistemingą, profesionalų veikimą ruošiantis tai grėsmei, o geriausiai – jos atgrasymui. Tokioje situacijoje Krašto apsaugos ministro postas yra pagrįstai jautriausia politinė pozicija. Kai jis visiškai netikėtai, be jokio apčiuopiamo skandalo ar konflikto, keičiamas likus mėnesiams iki kadencijos pabaigos, žmonėms kyla natūraliausi klausimai, iš kurių pats baisiausias: gal jis kažką žino ir traukiasi nuo galimo karo? Tokiame kontekste premjerė nutarė pralaikyti visuomenę nežinioje ištisas tris paras.
Žinoma, jūs tai jau girdėjote iš Seimo opozicijos politikų, kritikuojančių kiekvieną valdančiųjų veiksmą ir čia pat aiškinančių, kad Lietuvoje neva keliama nepagrįsta karo baimė ar isterija. Nesupainiokite ir nepatikėkite demagogais: Lietuvoje kelis metus visuomenė buvo nepagrįstai raminama, kad viskas gerai, kai gerai tikrai nebuvo.
Krašto apsaugos ministras čia suvaidino esminį vaidmenį glaistant visus rimtus problemų ir grėsmių ženklus. Gal iš to ir aukšti reitingai. Tobulas tokio melagingo raminimo pavyzdys, nors ir ne iš Anušausko lūpų, yra iki šiol visuomenę klaidinantis slėptuvių klausimas, kuriuo tiek nacionalinė, tiek Vilniaus valdžia aiškina, kad slėptuvių yra, nors jų nėra, ir siūlo pavojaus atveju eiti į būsimas masines kapavietes – priedangas ir „kolektyvinės apsaugos statinius“. Lietuvos valdžia labai kalta, bet ne už baimių kurstymą, o už melagingą raminimą.
Antra, nėra baisiau nuvalkiotos klišės nei vadinti tikras politines klaidas neva komunikacinėmis, tačiau šį kartą padaryta ir tokia, ir tokia. Reikia aptarti jas visas. Politine prasme, be aiškios ir įtikinamos priežasties keisti krašto apsaugos ministrą tokiu metu (t.y. karo kaimynystėje, grasinimų karu Lietuvai ir šiemet vyksiančių rinkimų fone) yra klaida, nes faktiškai pasmerkia abejonėms ir neaiškumui, bet kuris naujas ministras gauna vos kelias mėnesius darbui ir net jeigu yra geresnis, dėl procesų inercijos neturi laiko tai parodyti.
Manau, kad Anušauskas buvo blogas ministras, o Kasčiūnas būtų geresnis, tačiau klaida (švelniai) arba pasityčiojimas (grubiai) yra juos apkeisti pareigose pačioje kadencijos pabaigoje, kai pradėta daugybė procesų ir kažko iš esmės pakeisti nebeįmanoma.
Trečia, tos komunikacinės klaidos tikrai gausios. Akivaizdžiausia jų – neparuoštas paaiškinimas.Pakankamai kvaila yra priėmus sprendimą pakeisti ministrą mėginti tai keturias dienas nuslėpti nuo visuomenės. Dvigubai kvaila yra visiškai nepasiruošti labiausiai tikėtinam scenarijui, kad jei kuris žurnalistas sužinos, nutekins tai visuomenei. Bet kurioje demokratinėje šalyje žurnalistas naudotųsi proga pirmasis pranešti tokią svarbią žinią. Tam įvykus bent reikia turėti paruoštą atsakymą. Tačiau Šimonytė nutarė nei skelbti pati, nei turėti atsakymą. „Tauta palauks.“ Tai galbūt pirma tikra iš tiesų komunikacinė krizė, nors dabar patogumo dėlei taip vadinamos visos.
Ketvirta, tragiški tarpusavio prieštaravimai bado akis. A. Bačiulis atkreipė dėmesį, kad Švietimo ministras G. Jakštas, sulaukęs mokytojų streiko, kėlęs chaosą gyvenimo įgūdžių programos, rusakalbių mokyklų ir tarpinių egzaminų klausimais, pats teikė atsistatydinimo prašymą, bet premjerė jį atmetė. Atmetė motyvuodama, kad „dabar joks atėjęs naujas ministras, atsisėdęs į ministro kėdę, paprastai kalbant, šitos situacijos greitai pataisyti negalės, o čia reikia greitai tą situaciją pataisyti. Tai mes sutarėm, kad dabar ministras tą su savo komanda ir daro. O prie visų diskusijų apie atsistatydinimus grįšim tada, kada viskas bus išspręsta“. Visiškai priešinga logika pritaikyta A.Anušauskui, kuris ne „nepakankamai aktyvus“, o aiškiai kažkam sutrukdė ar užkliuvo.
Penkta, atstatydinimo priežastis visiškai neįtikina. Išgirdome tuščią klišę, kad ministras dirbo gerai,bet nepakankamai aktyviai. Suprask, viskas gerai, bet ieškom dar geriau. Pagal tokią logiką naujasis ministras turės daryti tą patį, tik aktyviau. Taip pat pagal tokią logiką visada galima pakeisti bet kurį ministrą. Arkliai finiše nekeičiami. Kaip aptarta, aplinkybės neleidžia patikėti, kad tokiu metu Krašto apsaugos ministras keičiamas tik dėl „per mažo aktyvumo“. Kad priežastys kitos ir liko nuslėptos – akivaizdu. Sužinome jas nebent kam nors iš istorijos dalyvių tapus „pranešėju“.
Šešta, sprendimai priimami diktatorišku stiliumi, nesitariant jokiame – net vyriausybės narių rate. Arba koalicijos partneriai apsimeta, arba jie apie sprendimą sužinojo iš Jakilaičio „Facebook“ įrašo ir iš žiniasklaidos apskritai. Nei koalicijos partnerių, nei ministrų kabineto niekas neinformavo anksčiau nei likusios visuomenės. Ką jau kalbėti apie tarimąsi. Kol kas lieka neaišku, ar tartasi su Prezidentu,su numatomu naujuoju ministru. Šimonytė veikia taip pat diktatoriškai, kaip ir sufleruoja jos kuriamas „linksmos, bet griežtos“ įvaizdis.
Septinta ir svarbiausia, iš A. Anušausko lūpų nuskambėjo korupcijos kaltinimas krašto apsaugos sistemai. Tai nepaprastai rimta, nes šiuo metu krašto apsauga yra didžiausio pasitikėjimo reikalinga valstybės sritis, čia yra ir bus leidžiami milijardai, dėl jų didinami mokesčiai. Paklaustas apie atsistatydinimo aplinkybes, A. Anušauskas komentavo, kad „teko užtrenkti duris kompanijoms, kurios mėgino neteisėtų atlygių siūlymu papirkinėti krašto apsaugos darbuotojus. Bet jos rado atviras duris Seime, o KAM iškart gavo politikų pasiūlymus ir laiškus „daugiau kalbėtis“. Su kai kuriais, ypač grubaus kišimosi atvejais, teko supažindinti ir STT.“ Net sistemiškiausi politologai, kaip Rima Urbonaitė, vadina tai visiška bomba.
Pagrįstai, nes kaip pabrėžė prof. Vytautas Radžvilas, po tokio pasisakymo ministras turi arba eiti iki galo ir su detalėmis išdėstyti korupcinius atvejus, arba rizikuoja tapti melagiu ir šmeižiku, su kuriuos niekas nebegalės rimtai dirbti, nebijodamas sulaukti. Pavardės neįvardytos, bet šešėlis aiškiai metamas ant L. Kasčiūno kaip esą korupcinei įtakai paveikaus politiko.
Jūs būtent jis kuruoja gynybos reikalus Seime ir būtent jis pakeistų Anušauską kaip šiuo požiūriu geresnis. Pirmadienį ministras jau nevykusiai traukėsi nuo savo žodžių, esą juose nebuvę nieko skandalinga. Nors ir kamuojami tarpusavio konfliktų, neįtikinamų nesąmonių kalbėjimu ir visuomenės laikymu kvailiais ministras su premjere stebėtinai panašūs.
Aštunta, viena potenciali lobizmo ir korupcijos istorijos paskelbta viešumoje, bet – labai stebėtinai – nė viena iš didžiųjų žiniasklaidos priemonių jos nepasigavo, neplėtojo ir nenušvietė. Kanale „Neredaguota“, kuriame nuolatos kalbinami šalies karybos ekspertai ir valdantieji politikai, pristatytas tyrimas apie šviežiai savininkus pakeitusios, o iš tiesų Baltarusijos įmonės Lietuvos kariuomenei ir vidaus reikalų ministerijai pavaldžioms tarnyboms tiekiamus naktinio matymo įrenginius, kurie be to dar ir neatitiko specifikacijų ir reikalavimų. Kaip pristatyta minimame tyrime, A. Anušauskui buvo pateikta visa informacija apie tokio kariuomenės pirkimo grėsmę, tačiau jis ją ignoravo ir net viešumoje gynė šiuos sprendimus. Kodėl tokie paradoksalūs sprendimai buvo priimti, iki šiol nežinoma, tačiau įtakingų lobistų veikla ir spaudimas jiems pasiduoti šią istoriją kaip mat paaiškintų.
Devinta, Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko pavaduotojas Dainius Gaižauskas šios istorijos kontekste pasakė vieną potencialiai labai svarbų ir gluminantį dalyką. Pasak jo, Laurynas Kasčiūnas Seime kovoja už galimybę besikuriančiam lietuviškų dronų sektoriui naudotis kiniškomis detalėmis. Jeigu jis iš tiesų būsimasis Lietuvos Krašto apsaugos ministras, yra svarbu stebėti, kad ši nuostata neįsitvirtintų ir neformuotų Lietuvos dronų gamybos ateities. Kiniškos detalės šiandien iš tiesų nepalyginamai lengviau prieinamos ir pigesnės.
Tačiau kartu tai didelė saugumo rizika, o ir bendros NATO politikos klausimas. Pažangiausi Ukrainos (kuri šiandien tampa pirmaujančia dronų srityje) dronų gamintojai sėkmingai atsisako kiniškų detalių, tokią politiką formuoja ir NATO. Iš visų lietuviškų dronų įmonių, tik viena naudoja kiniškas detales. Pasirinkimas įtvirtinti tai kaip normą gynybos srityje kurtų spragą ir atsilikimą, kurį vėliau vis tiek turėtume panaikinti didesne kaina. To būtina išvengti.
Dešimta, šios istorijos paraštėse atkreiptas dėmesys į įtakingiausiųjų žurnalistų kaip E. Jakilaitis ar A. Tapinas galias. Tiesa, kad jie tapę de facto politikais, turinčiais milžinišką įtaką viešajai nuomonę ir oficialių politikų sprendimams, tačiau jokios politinės atskaitomybės už savo veiksmus neneša. Dešimtys, jei ne šimtai tūkstančių žmonių Lietuvoje jų nuomonę priima kaip fakto teiginius ir pagal tai formuoja savo įsitikinimus ir sprendimus. Kairiaisiais ir dešiniaisiais besivadinantys politikai šių įtakingųjų nuomonės ir pasmerkimo bijo daug labiau nei plačiosios visuomenės.
Visa tai tiesa ir didelė problema. Dar 2017 metais atkreipiau dėmesį į tapinokratijos reiškinį, kai gėjų jausmus įžeidusi Telšių tikybos mokytoja susilaukė Tapino reikalavimo ją kuo greičiau atleisti ir politikai puolė vykdyti
šį pavedimą (išgelbėjo tik mokyklos bendruomenė).
Tikra tiesa, kad įtakingiausių „žurnalistų“ galia neturi jokios atsvaros ir jų nebegalima vadinti žurnalistais. Tačiau ši situacija nėra tinkamas to pavyzdys ir nėra nuoseklu dabar jais piktintis aistringiems TS-LKD rėmėjams. Bet kuris žurnalistas skelbtų gautą išskirtinę informaciją apie ministro atsistatydinimą. Tai nėra nei neatsakinga, nei neetiška, nei neįprasta. Tai demokratijos ir žodžio laisvės kaina su nepatogumais ir viešumu susiduriantiems politikams. Tapinokratijos problema reali, bet užčiuopta ne ten.
Apibendrinant, Krašto apsaugos ministro atstatydinimo skandalas parodė valdančiųjų abejingumą valstybės reikalams, aukojant juos dėl partijos vidaus kovų, asmeniškumų ar dar liūdnesnių motyvų. Mėnesiai iki rinkimų yra objektyviai blogas laikas keisti ministrą, net jei tas ministras būtų geresnis. Konservatoriai laiko visuomenę ir koalicijos partnerius kvailiais, po trijų siūlydami mums visiems nieko neįtikinančius paaiškinimus. Anušausko atsisveikinimo komentarai apie korupciją gynybos sektoriuje reikalauja dėmesio. Atsakinga žiniasklaida, valstybės institucijos ir pagaliau pati deleguojanti partija turėtų išgauti konkrečius atsakymus arba už šiuos žodžius politine prasme palaidoti ministrą.
Padėjus į šalį visas ambicijas ir žaidimus, svarbiausia daryti viską, kas stiprintų pasitikėjimą krašto apsauga ir pasirengimą agresoriaus atgrasymui. Kalbantiems apie taiką nesinori girdėti, bet vienintelis realistinis kelias išvengti karo yra greitas ir atsakingas pasirengimas gynybai.
