Keturioliktąjį eilinį metų sekmadienį Mišių evangelijos skaitinyje girdėjome labai brangų Jėzaus kvietimą: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu!“ (Mt 11, 28). Jis brangus todėl, kad kol gyvename žemėje, mes dažnai patiriame įvairių išbandymų bei sunkumų ir jaučiamės prislėgti. Jėzus, būdamas be galo gailestingas, nepalieka mūsų su savo bėdomis, bet kviečia ateiti pas jį ir žada pagalbą.
Jėzus kviečia: „Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą“ (Mt 11, 29). Jungas, kurį mums uždeda Jėzus, yra klusnumo ir meilės jungas. Ateidami pas Jėzų, mes turime būti pasiruošę priimti viską, kuo jis nori mus apdovanoti. Svarbiausia Jėzaus dovana yra jo meilė, – mes kviečiami į ją atsiliepti ir tai padarome, kai besąlygiškai jo klausome. Kur nėra klusnumo Dievui, ten nėra ir tikros meilės.
Jėzus ateinančius pas jį kviečia mokytis ne stebuklus daryti, ne nuveikti didelių darbų, bet mokytis romumo ir nuolankumo. Kviesdamas mus būti nuolankius, Jėzus rodo pavyzdį. Amžinasis Dievo Žodis, per kurį sukurtas visas pasaulis, mylėdamas mus, nusižemino iki Betliejaus Kūdikio; nusižemino iki mirties ant kryžiaus. Jėzus leidosi nukryžiuojamas ir visų apleistas mirė tarp dviejų piktadarių; šalia jo kryžiaus matome tik jo Motiną Mariją, apaštalą Joną ir kelias ištikimas moteris. Jėzus ėjo didžiausio nuolankumo keliu, todėl trokšta, kad tuo keliu eitų visi jo draugai, todėl ir kviečia mokytis iš jo romumo ir nuolankumo.
Kai mus prislegia koks nors kryžius, pirmoji mūsų reakcija dažniausiai būna susierzinimas ir pyktis. Pykstame ant tų, kurie tą kryžių uždėjo, kartais pykstame net ant Dievo, kodėl jis neapsaugojo mus nuo mus ištikusių negandų. Jėzus visais atvejais kviečia išlaikyti ramybę ir pats rodo tos ramybės pavyzdį. Judo išdavikiškai bučiuojamas, Jėzus nesviedžia piktų žodžių, bet tepasako: „Judai, pabučiavimu išduodi Žmogaus Sūnų!“
Šalia meilės dorybės nuolankumas yra pati svarbiausia dorybė, tačiau nelengvai pasiekiama dorybė. Jei esame savikritiški, lengvai pastebime, kaip labai norime būti įvertinti ir giriami ir kaip nuliūstame, jei į mus nekreipiamas dėmesys. Be Jėzaus pavyzdžio ir pagalbos nuolankumas būtų tiesiog nepasiekiamas, todėl Jėzus ir kviečia ateiti pas jį ir mokytis nuolankumo.
Kartą Jėzaus mokiniai klausė savo Mokytoją: kas yra didžiausias dangaus karalystėje? Tuomet Jėzus pastatė tarp jų vaikelį ir tarė: „Iš tiesų sakau jums: jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę. Taigi kas pasidarys mažas, kaip šis vaikelis, tas bus didžiausias dangaus karalystėje“ (Mt 18, 3–4).
Bažnyčioje gerbiami šventieji buvo labai skirtingi savo socialine padėtimi: pasauliečiai ir dvasininkai, didžiausią valdžią turintys ir jų valdiniai, bet jie visi buvo, Jėzaus žodžiais tariant, vaikeliai, mažutėliai.
Dievo žodis kviečia kiekvieną iš mūsų tapti dvasia tuo mažutėliu, todėl melsdamiesi mažiau prašykime Dievą sveikatos ar medžiaginių gėrybių, bet labiausiai melskime, kad būtume panašūs į Jėzų savo dvasia.
Kardinolas Sigitas Tamkevičius
