Kuo daugiau už mus gali padaryti dirbtinis intelektas (DI), tuo mažiau lieka dalykų, kuriuos turime atlikti patys. Nebereikia valandų valandas ieškoti informacijos, ilgai dėlioti argumentų ar nuo tuščio lapo pradėti kurti idėją – rezultatą galima gauti vos keliais klaviatūros paspaudimais. Technologijų požiūriu tai milžiniškas laimėjimas, tačiau toks patogumas kelia naują klausimą: kas nutinka mūsų gebėjimams, kurių prireikia vis rečiau?
Kauno technologijos universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto (KTU SHMMF) docentės dr. Lauros Daniusevičiūtės-Brazaitės teigimu, tai, kad dalį informacijos apdorojame dar nespėję jos sąmoningai apmąstyti, smegenims nėra neįprasta. Dalis jose vykstančių procesų yra automatiniai – sąmoningai kontroliuoti kiekvieną veiksmą būtų sudėtinga ir tam reikėtų daug pastangų.
Tokie procesai dažniausiai remiasi ankstesne žmogaus patirtimi, prisiminimais, turima informacija ir jau išmoktais elgesio modeliais.
„Pavyzdžiui, pamatę raudoną šviesoforo signalą automatiškai sustojame, o žalią – žinome, kad galime važiuoti. Atpažinę žmogaus veidą iš karto suprantame, kad jis pažįstamas arba kažkur matytas, nors dar negalime prisiminti, kur tiksliai jį matėme. Ankstesnė patirtis leidžia mums reaguoti automatiškai“, – aiškina ji.
Panašiai nutinka ir užsienyje išgirdus lietuvių kalbą – iš karto pagalvojame: „O, lietuviai.“
„Automatiniai procesai sumažina smegenims tenkantį krūvį, nes sąmoninga veikla, pavyzdžiui, gilesnis mokymasis ar sprendimų priėmimas, reikalauja daugiau pastangų. Taigi tokios reakcijos yra natūrali smegenų veiklos dalis, padedanti greičiau reaguoti ir neeikvoti išteklių tam, ką jau esame išmokę“, – sako KTU mokslininkė.
Mąstymo grandinė trumpėja
L. Daniusevičiūtės-Brazaitės teigimu, DI gali gerokai palengvinti mokymąsi – pagreitinti informacijos paiešką, padėti suprasti sudėtingas temas, suteikti grįžtamąjį ryšį, pasiūlyti galimų sprendimų ar tapti diskusijų partneriu. Tačiau svarbu ne tik tai, kokias galimybes suteikia technologija, bet ir kaip ja naudodamasis mokosi pats žmogus.
„Labai svarbu, kiek žmogus jau turi patirties ir žinių, nes mokomės ne tik gaudami galutinį atsakymą, bet ir iš asmeninės patirties, bandymų, klaidų bei praktikos“, – sako ji.
Pasak KTU mokslininkės, tai ypač aktualu kalbant apie moksleivius, kurių smegenys vis dar vystosi, o sukaupta patirtis ir žinių bagažas – mažesni. Pavyzdžiui, paprašęs „ChatGPT“ parengti tekstą ir gavęs jau paruoštą rezultatą, moksleivis gali praleisti dalį tarpinių mąstymo etapų.
„Jam nebereikia pačiam kurti argumentų grandinės, prisiminti ir atrinkti informacijos, jos lyginti, interpretuoti ar tikrinti. Rašydami savarankiškai ieškome tinkamų žodžių ir formuluočių, kelis kartus perskaitome tekstą, planuojame jo struktūrą, taisome klaidas, svarstome, kas tinka geriau. Visas šis procesas lavina kalbą, atmintį, gebėjimą išlaikyti dėmesį ir logiškai mąstyti“, – aiškina L. Daniusevičiūtė-Brazaitė.
Tai vadinama aktyviu žinių konstravimu – žmogus pats nuosekliai formuluoja mintis, mokosi iš klaidų ir priima sprendimus. Anot KTU mokslininkės, naudojantis DI šis procesas nebūtinai išnyksta: turimos žinios ir patirtis leidžia įvertinti gautą rezultatą ir toliau su juo dirbti.
„Problema kyla tada, kai žmogus tik nukopijuoja atsakymą ir pats nepereina visos mąstymo grandinės. Tuomet mažėja savarankiško mąstymo, gali silpnėti gebėjimas kritiškai vertinti informaciją, o nekaupiant žinių – atsirasti jų spragų. Taigi DI mokymosi procesą keičia labai stipriai, tačiau svarbiausia – kiek pats žmogus leidžia jam tą procesą pakeisti“, – pabrėžia ji.
Greitas atsakymas tampa įpročiu
L. Daniusevičiūtė-Brazaitė pastebi, kad galimybė per kelias sekundes gauti atsakymą gali veikti ir mūsų dėmesį, ypač gebėjimą jį išlaikyti. Pripratęs prie lengvai pasiekiamo rezultato, žmogus gali vis dažniau rinktis paprastesnį kelią ir mažiau gilintis į atliekamą užduotį.
„Jeigu matome, kad šis kelias palengvina užduotį, padeda greičiau pasiekti rezultatą ir nesukelia kliūčių, tikėtina, kad jį rinksimės ir toliau. Tuomet vis labiau norisi greito atsakymo, o smegenys prisitaiko prie greito užduočių atlikimo ir gaunamo atlygio – didesnio pasitenkinimo. Tačiau kartu gali mažėti gilesnis įsitraukimas į užduotį“, – sako ji.
Pasak KTU mokslininkės, ilgainiui toks elgesys gali tapti įpročiu. Todėl jauniems žmonėms ypač svarbu išmokti sąmoningai naudotis DI ir suprasti, kada technologija gali padėti, o kada atsakymo verta ieškoti savarankiškai.
„Gilinamės tiek, kiek leidžia mūsų turimos žinios, kantrybė, laikas, noras ir motyvacija. Jeigu į tam tikrą sritį labai įsigiliname, tampame ekspertais. Kitu atveju liekame tik vartotojais, paspaudžiančiais mygtuką“, – teigia ji.
DI tampa bendravimo partneriu
DI vis dažniau tampa ne tik informacijos ar pagalbos šaltiniu, bet ir savotišku bendravimo partneriu ar net draugu. Anot L. Daniusevičiūtės-Brazaitės, tai kelia klausimų ir apie technologijos vietą žmogaus socialiniame gyvenime.
„Labai norėčiau tikėti, kad žmogiškasis veiksnys laimės, kad išlaikysime socialinius ryšius, bendruomenę ir bendrausime vieni su kitais. Tai ne visada lengva, nes DI gali sukurti patogų vidinį burbulą: jis dažnai prisitaiko prie žmogaus, pateikia tokį atsakymą, kokio šis tikisi ar norėtų gauti. Tačiau ar tas atsakymas teisingas ir tinkamas – jau kitas klausimas“, – atkreipia dėmesį ji.
Kalbėdama apie jaunimą, KTU mokslininkė pabrėžia įvairių patirčių ir aktyvaus žmogaus vaidmens svarbą. Smegenys treniruojamos susiduriant su įvairiomis situacijomis – lengvomis, sudėtingomis ar įdomiomis, – kuriose tenka pačiam priimti sprendimus.
„Situacijos ir kiti žmonės mus veikia, tačiau būtent iš klaidų, bandymų ir prisiminimų kuriame savo smegenų tinklus, kaupiame patirtį ir žinias. Visa tai konstruojame patys“, – sako ji.
Didieji DI klausimai – dar be atsakymų
L. Daniusevičiūtė-Brazaitė pabrėžia, kad nors šiandien jau galima kalbėti apie DI poveikį pažinimo procesams, galutinių atsakymų, kaip ilgalaikis jo naudojimas keis žmogaus smegenis, mokslas dar neturi. Daugėjant tyrimų, keisis ir supratimas apie šios technologijos poveikį.
„Panašiai buvo ir su telefonais. Iš pradžių jie taip pat atrodė kaip didelė grėsmė. Nesakau, kad dabar jie visiškai nepavojingi – daug kas priklauso nuo to, kiek laiko ir kaip jais naudojamės. Panašiai ir kalbant apie DI svarbu ne tik tai, kad juo naudojamės, bet ir kiek, kokiose srityse bei kokiu gyliu“, – pastebi ji.
DI vis dažniau naudojamas ne tik konkrečioms užduotims atlikti, bet ir idėjoms generuoti, todėl, anot KTU mokslininkės, ateityje bus svarbu stebėti ir tai, kaip technologija keičia žmogaus kūrybinę veiklą. Taip formuojasi naujas žmogaus ir technologijos santykis – idėją kuria jau ne vien žmogus, bet žmogus kartu su DI.
„Kaip keisis žmogaus kūrybiškumas, kai idėjos bus kuriamos kartu su DI? Tai labai svarbus ateities klausimas“, – sako L. Daniusevičiūtė-Brazaitė.
