Pasak kultūros infrastruktūros centro (KIC), išsaugota originali Kauno bernardinų vienuolyno ir Šv. Jurgio kankinio bažnyčios statinių komplekso vienuolyno XVII amžiaus skliautų tapyba.
Kaip praneša KIC, baigti refektoriaus polichrominio dekoro konservavimo, restauravimo darbai.
Daugelis kauniečių ir miesto svečių gerai žino netoli Kauno pilies esančią Šv. Jurgio kankinio bažnyčią ir šalia įsikūrusį vienuolyną. Kiek daugiau nei prieš dešimtmetį bažnyčia buvo labai apgailėtinos būklės – apleista, apgriuvusi. Dabar komplekso pastatų situacija nepalyginamai geresnė, savo eilės sulaukė ir vienuolyno refektorius.
Refektoriaus patalpa – tai vienuolyno valgomasis, jo pavadinimas kilęs iš lotyniško žodžio „refectorius“, kuris reiškia pastiprinantis, gaivinantis. Čia vienuoliai susirinkdavo bendram pabuvimui, šventėms, iškilmėms ir gedului, čia būdavo priimami garbingiausi svečiai. Tai buvo svarbi vienuoliškojo gyvenimo ir bendruomeninės maldos erdvė.
Tradiciškai tai stačiakampė patalpa, dažniausiai dengta skliautu ir dekoruota sienų tapyba. Ji būdavo didžiausia ir puošniausia konvento patalpa po pačios šventovės. Deja, dabar jau būtų sudėtinga įvertinti jos grožį – mūsų dienų refektorius sulaukė gerokai apleistas, jo skliautai ir sienos pažeisti – tinkas trupantis ir byrantis, atšokęs nuo pagrindo, daug išdaužų, įskilimų.
Dažų sluoksniai slėpė unikalią skliautų tapybą
Tokį vaizdą restauratoriai rado prieš pradėdami darbus, tačiau buvo aišku, kad reali sieninės tapybos situacija pasimatys tik ją atidengus, t.y. pašalinus vėlesnių uždažymų sluoksnius.
„Tai padarius paaiškėjo, kad išlikusios autentiškos tapybos būklė prasta: vietomis piešinys vos įžiūrimas, o kai kur likę tik pigmento pėdsakai. Visas autentiško tinko paviršius buvo sutrūkinėjęs, su daug smulkių pažeidimų. Tinkas vietomis atitrūkęs nuo pagrindo, itin birus, trapus“, – pasakojo apie pamatytą vaizdą sienų tapybos konservatorė–restauratorė Lina Katinaitė.
Beje, atidengimas dėl itin kieto uždažymo sluoksnio buvo labai sudėtingas, pareikalavęs daug laiko ir pastangų. Uždažymų sluoksniai atsargiai šalinti vienas po kito, mechaniškai, įvairaus dydžio skalpeliais. Juos pašalinus atsidengė unikali refektoriaus skliautų tapyba.
Kaip teigiama menotyrinėje medžiagoje, iki mūsų dienų išlikę refektoriaus skliautai buvo naujai sumūryti po 1624 metų gaisro. Sprendžiant pagal braižą, juos tapė bent du, o gal ir daugiau dailininkų. Pagrindinis meistras tapė figūras ir galbūt pietinės pusės augalinius ornamentus, o jo pagalbininkas – šiaurinės pusės ornamentus, kurie gerokai paprastesni.
Cilindrinio skliauto viduryje nutapyta juosta, tarsi ilgas padengtas stalas su ant jo išdėliotais patiekalais. Ši juosta primena, kad esame vienuolyno valgomajame, kad už visas šias gėrybes reikia dėkoti Viešpačiui, nes ji tarsi išauga iš ant vakarinės sienos nutapyto Nukryžiuotojo.
Piečiau vidurio juostos matomi keturi evangelistai, kurie vaizduojami sėdintys, pasisukę į Nukryžiuotąjį. Priešingoje, šiaurinėje pusėje nutapyti keturi didieji Vakarų Bažnyčios tėvai. Tiek evangelistų, tiek Bažnyčios Tėvų išskirtinę svarbą išryškina virš jų nutapytos sparnuotų angeliukų – cherubinų galvutės.
Itin daug dėmesio Kauno bernardinų konvento refektoriuje yra skiriama pagerbti Šv. Pranciškaus įsteigtų trijų ordinų iškiliausius šventuosius – visi jie vaizduojami su rudais pranciškonų abitais ir kiekvienam būdingais atributais.
Pietinėje pusėje nutapytos Šv. Pranciškaus Antrojo, moterų arba Šv. Klaros Neturto seserų ordino šventosios. Jos įkurdintos trilapių gėlių žieduose su stiebeliais ir lapeliais. Tokiais žiedais išskirtos šventosios simbolizuoja pranciškonų šeimos genealoginį medį su tauriausiais jo žiedais – į dangų pakviestomis šventosiomis ir palaimintosiomis.
Visas refektoriaus skliautų plotas – 111 kv. metrų, tad norėdami išsaugoti šio grožio likučius, restauratoriai turėjo gerokai padirbėti.
„Pašalinome nešvarumus, užteršimus, pelėsius, po to tapybą dezinfekavome, sutvirtinome dažų sluoksnius, vietomis atkūrėme tinką, ornamentinę tapybą. Ten, kur buvo įmanoma, remdamiesi vizualia informacija, analogais ir menotyrine medžiaga atkūrėme piešinio elementus. Retušuodami ir atkurdami piešinį siekėme išlaikyti išlikusios autentiškos tapybos stilistiką ir manierą. Naudojome natūralaus pagrindo dažus: mineralinius pigmentus, kalkių tešlą ir rišamąją medžiagą“, – pasakojo apie atliktus darbus L. Katinaitė.
Pasak pašnekovės, besitikintys išvysti ryškiomis spalvomis išpieštus skliautus, pamatę atliktus darbus, galėtų nusivilti, nes restauratorių darbo tikslas – ne naujai pertapyti sienas, o išsaugoti tai, kas liko iš unikalios autentiškos XVII amžiaus skliautų tapybos.
KIC užsakymu visus šiuos darbus atliko UAB „Rudupis“. 2019 metais pradėtų darbų vertė – 400 tūkst. eurų. Šiemet lėšos – 110 tūkst. eurų – skirtos iš Nekilnojamųjų kultūros vertybių tvarkybos darbų (Paveldotvarkos) finansavimo 2021-2023 metų programos.
Komplekso patalpose mokėsi ir būsimi kunigai, ir seselės
Šv. Jurgio kankinio bažnyčia – viena seniausių Kaune. Kaip teigiama istorinėje medžiagoje, ji ir vienuolynas pradėti statyti apie 1492-uosius, o baigti apie 1502 ar 1512-1543 metais. Manoma, kad bažnyčios architektas buvo Mykolas Enkingeris (Dancingas), sukūręs Šv. Onos ir Bernardinų bažnyčias Vilniuje. Po pilies tai buvo vienas didžiausių mūro pastatų kompleksas tuometiniame Kaune. Vienuolynas ir bažnyčia XVI–XVII amžiuje ne kartą nukentėjo nuo gaisrų, 1655 metais gaisro jau ir taip suniokotą bažnyčią nusiaubė dar ir rusų kariuomenė.
Bernardinų vienuoliai siekė išsaugoti ir atkurti nuniokotą bažnyčią. XVIII amžiuje ją papuošė sakykla, vargonų choras, barokiniai altoriai. Vėliau buvo nutapytos Kryžiaus kelio stotys ir bernardinų kankinių paveikslai.
1842 metais caro valdžia vienuolyną panaikino, čia buvo perkelta Žemaičių vyskupijos dvasinė seminarija. 1950 metais sovietų valdžia bažnyčią uždarė, jos ir vienuolyno patalpos perduotos Respublikinei Kauno medicinos mokyklai, kuri čia veikė iki 1994 metų. Atgavus Lietuvos Nepriklausomybę, vienuolynas ir bažnyčia grąžinti naujai atsikūrusio Mažesniųjų brolių ordino Lietuvos Šv. Kazimiero provincijai.
Atgavus nepriklausomybę, kaip primenama Kauno Arkivyskupijos interneto svetainėje,1992 m. bažnyčią perėmė Kauno miesto savivaldybė, o vienuolynas 1993 m. pradėtas perduoti atsinaujinantiems po sovietmečio mažesniesiems broliams, kurie jame apsigyveno 1995 m. Bažnyčią Mažesniųjų brolių ordino Lietuvos Šv. Kazimiero provincija perėmė 2005 m. 2008-aisiais, švenčiant Šv. Jurgio šventę, pašventintas laikinas altorius. Nuo tada sekmadienių šventimą broliai perkėlė į bažnyčią. Nuo 2009 m. bažnyčioje ir vienuolyne pradėti restauracijos ir rekonstrukcijos darbai. Šalia bažnyčios 2011 m. įsteigti svečių namai „Domus Pacis“.
2017 m. gegužės 21 d. Nemunu, pagal senovinę tradiciją, Kauną pasiekė ypatingas svečias – Šv. Adalberto-Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės riterių ordino rūpesčiu iš Gniezno miesto parvežta Baltijos kraštų misionieriaus šventojo Adalberto (Vaitiekaus) relikvija. Ordino riteriai ją perdavė broliams pranciškonams saugoti ir gerbti Šv. Jurgio Kankinio (pranciškonų) bažnyčioje, Švenčiausiosios Trejybės altoriuje. Šv. Adalberto (Vaitiekaus) relikvija yra Gniezno arkivyskupijos dovana broliams pranciškonams.
BNS, „kaunieciams.lt”
