Pilotinis skaitmeninis euras gali startuoti jau kitąmet, o 2029 metais įsigalioti visoje rinkoje. Ilgiausią metų dieną – birželio 23-ąją Europos Parlamento Ekonomikos ir pinigų politikos komitetas (ECON) patvirtino skaitmeninio euro teisinę bazę.
Eglė Džiugytė, „Artea“ banko Finansų rinkų departamento vadovė
Patvirtinta koncepcija numato dvi skaitmeninio euro versijas: tinkle (online) ir be tinklo (offline). Versijoje be tinklo užtikrinamas privatumas, tarsi būtų atsiskaitoma grynaisiais pinigais, kai net Europos centrinis bankas (ECB) neturėtų prieigos prie sandorių duomenų.
Pagrindinės paslaugos vartotojams bus nemokamos, tarpininkų mokesčiai – riboti, o grynieji pinigai išliks teisėta mokėjimo priemone. Projekto varomoji jėga – Europos noras mažinti priklausomybę nuo JAV mokėjimo gigantų „Visa“ ir „Mastercard“ bei kriptovaliutų.
Ko laukti?
Dažnas klausimas – kas yra tas skaitmeninis euras. Paprastai kalbant: šiandien pinigai banko sąskaitoje yra jūsų banko įsipareigojimas jums. Skaitmeninis euras keistų šią logiką – jums įsipareigojęs būtų tiesiogiai ECBir šį įsipareigojimą turėtumėte savo kišenėje, greičiausiai – telefono skaitmeninėje piniginėje. Tarsi grynieji pinigai, tik skaitmeniniai.
Kam reikia skaitmeninio euro? Grynųjų pinigų apyvarta mažėja ne tik Lietuvoje, bet visoje euro zonoje – tai faktas. Prie jo pridėkite geopolitiką: pagrindiniai mokėjimų tinklai yra JAV kompanijų rankose. Visa Europa siunčia mokėjimus per „Visa“, „Mastercard“, SWIFT. Rusija, kibernetinės atakos, politinis spaudimas – ECB, tikėtina, nori savo Europoje valdomos infrastruktūros.
Kaip skaitmeninis euras veiks praktiškai? Skaitmeninių eurų sąskaitas administruotų privatūs mokėjimų paslaugų teikėjai, greičiausiai, bankai. Kiekviena skaitmeninio euro sąskaita butų susieta su įprasta banko sąskaita per vadinamuosius automatinio pervedimo (waterfall) mechanizmus: viršijus limitą, perteklius automatiškai persikelia į banko sąskaitą; jei skaitmeninių eurų likutis nukrenta žemiau nulio – papildoma iš banko sąskaitos.
Esminiai dizaino sprendimai
Svarbi detalė: dėl laikomų skaitmeninių eurų limitų diskusijos vis dar tęsiasi. Šiai dienai svarstoma, kad limitas, tikėtina, bus tarp 3 – 10 tūkst. eurų. Galutinį skaičių nustatys ECB pagal Europos Tarybos apibrėžtą viršutinę ribą, kuri bus peržiūrima bent kas dvejus metus. Tai vis dar derybų objektas, ir nuo galutinės sumos labai priklausys, kiek lėšų galėtų būti perkelta į skaitmeninių eurų sąskaitas.
Kita svarbi žinia – sąskaita bus galima naudotis ir neprisijungus prie tinklo (offline) pasitelkiant NFC technologijas, mokėjimo korteles ar išmanųjį telefoną be interneto.
Praktiniai pasiruošimai jau vyksta: mokėjimų paslaugų teikėjai, norintys dalyvauti pilotiniame projekte, bus atrinkti iki 2026 m. vasaros pabaigos, o plėtros darbai prasidės jau rugsėjį.
Lygiagrečiai Eurosistema (ECB ir nacionaliniai centriniai bankai) kuria DLT (paskirstytosios registro technologijos) pagrindu veikiantį sprendimą „Pontes“ – centrinių bankų pinigų atsiskaitymų infrastruktūrą. Planuojama, kad ji galėtų būti pradėta naudoti jau 2026 m. trečiąjį ketvirtį. Tai rodo, kad ECB ir Eurosistema aktyviai kuria būsimą finansų rinkų infrastruktūrą dar prieš galutinai paaiškėjant visiems skaitmeninių pinigų sprendimų taikymo scenarijams.
Skaitmeninis euras ir bankų sistema: kas laimės, kas sumokės?
Skaitmeninis euras galimai šiek tiek pertvarkytų ECB balanso sudėtį: bankų rezervai mažėtų, skaitmeninių eurų dalis augtų. Kai kurie bankai turėtų papildomai skolintis iš ECB per likvidumui palaikyti skirtas priemones. Tačiau ECB gebėjimas tiek valdyti trumpalaikes palūkanų normas, tiek stabilumo palaikymą, išliktų nepakitę.
Šalutinis efektas galėtų būti augančios centrinio banko palūkanų pajamos.
Iš sąnaudų perspektyvos ECB vertina bankų prisitaikymo prie sistemos išlaidas 4 – 5,8 mlrd. eurų, tačiau bankų asociacijų užsakytas „PwC“ tyrimas kalba apie 18 mlrd. eurų. Skirtumas ženklus, tad panašu nei vieni, nei kiti nežino tikrosios šios priemonės kainos.
Politika ir privatumas
Europarlamente ilgai buvo girdėti skeptikų balsai. Pranešėjas Fernando Navarrete skaitmeninį eurą kadaise pavadino „sprendimu, ieškančiu problemos“. Tačiau vasarį situacija pasikeitė – plenarinė rezoliucija parodė, kad daugelis parlamentarų jau kur kas daugiau diskutuoja apie įgyvendinimo detales nei apie principinį „už“ ar „prieš“.
Pagrindinė įtampa liko dėl privatumo ir funkcionalumo be tinklo (offline). Naujausias kompromisas numato, kad skaitmeninis euras neprisijungus prie tinklos veiks kaip tokenizuota grynųjų forma – bus leidžiami atsiskaitymai tarp įrenginių, be jokio ECB registro, tačiau, bent pradžioje, – tik vietiniai sandoriai tarp privačių asmenų arba su mokėjimo terminalu. Dėl mokesčių taip pat pasiektas susitarimas: verslininkai nemokėtų daugiau nei dabar, o mokėjimai be tinklo būtų nemokami.
ECB tvirtina, kad neturės prieigos prie individualių sandorių duomenų – jie bus anoniminiai. O pinigų plovimo prevencijos taisyklės galios ir čia – kaip ir bet kuriam kitam mokėjimo būdui.
Tad skaitmeninis euras keičia ne monetarinę politiką – jo poveikis čia tikrai ribotas. Jis keičia konkurencinę aplinką, indėlių dinamiką ir galų gale – piliečių santykį su pinigais. O tai gali virsti rimtu pokyčiu. Arba ne.
