Įsimintinas 2004-ųjų Europos futbolo čempionatas buvo viena didžiausių sporto pasaulio piktų išdaigų statistikai ir ekspertams. O kai kam – laimėjimas.
Netikėtai tada Graikija laimėjo turnyrą, nors prieš jo pradžią buvo laikoma beveik turistine komanda.
Už kiekvieną pastatytą eurą buvo galima laimėti kelias dešimtis. Futbolo aristokratija buvo įsitikinusi, kad taurę dalinsis Prancūzija, Italija, Anglija ar Portugalija. Tačiau futbolas priminė seną tiesą – kamuolys ne visada skaito statistiką.
Jeigu šiandien atsirastų lošėjas avantiūristas, ieškantis ne favorito, o naujosios Graikijos, įdomiausias pasirinkimas būtų ne Ispanija, ne Prancūzija ir net ne Argentiną.
Daug ženklų rodo į Maroką
Tai skamba drąsiai. Bukmekeriai Marokui suteikia vos 2–3 procentų galimybę laimėti pasaulio taurę. Tarp favoritų dominuoja Ispanija, Prancūzija, Anglija, Portugalija ir Brazilija.
Tačiau būtent čia ir slypi avantiūristo logika. Kai favoritų koeficientai maži, laimėjimas taip pat nedidelis. O tikroji sensacija visada išlenda ten, kur rinkos dalyviai net neiško.
Marokas jau kartą sudrebino pasaulio futbolą 2022 metais Katare. Tuomet tapo pirmąja Afrikos komanda istorijoje, patekusia į pasaulio čempionato pusfinalį.
Daug kas tą žygį laikė atsitiktinumu. Tačiau nuo tada praėjo ketveri metai, ir paaiškėjo, kad tai nebuvo vienkartinis stebuklas.
Dabartinė Maroko rinktinė turi tai, ko dažnai trūksta egzotiškiems autsaideriams – patirtį. Komandos branduolys išliko, žaidėjai rungtyniauja stipriausiuose Europos klubuose, o pati rinktinė tapo nuolatine elitinių turnyrų dalyve.
Dar svarbiau, kad ji nebėra laikoma simpatišku netikėtumu. Dabar tai komanda, kuri pati kalba apie galimybę pasiekti finalą.
Avantiūristui tai svarbus signalas. Graikija 2004-aisiais laimėjo ne todėl, kad buvo talentingiausia. Ji laimėjo todėl, kad turėjo aiškų planą, discipliną ir psichologinį atsparumą. Marokas pasižymi labai panašiomis savybėmis. Ši komanda retai žaidžia gražiausiai, tačiau dažnai priverčia varžovus jaustis nepatogiai. Tokios rinktinės turnyruose gali nukeliauti daug toliau nei rodo pavardžių vertė rinkoje.
Dar viena priežastis – išsiplėtęs pasaulio čempionato formatas. Dabar turnyre dalyvauja net 48 komandos.
Tai reiškia daugiau rungtynių, daugiau galimybių autsaideriams ir daugiau progų favoritams suklupti.
Kuo ilgesnis turnyras, tuo daugiau chaoso. O chaosas yra geriausias avantiūristo ir lošėjo draugas.
Žinoma, egzistuoja ir kita kandidatė į sensacijas – Portugalija. Kai kurie sirgaliai ir prognozių modeliai jai suteikia gerokai didesnes galimybes nei oficialūs reitingai.
Portugalai turi žvaigždžių, patirties ir pakankamai talento nugalėti bet ką. Tačiau Portugalija jau seniai nebėra tikras autsaideris. Ji priklauso elitui.
Marokas tebėra kažkur tarp dviejų futvolo pasaulių. Per stiprus būti egzotika, bet dar per silpnas būti favoritu. Būtent tokioje zonoje dažniausiai gimsta netikėtos istorijos, kurias po dešimtmečio prisimename kaip stebuklus.
Jei šiandien reikėtų pakartoti 2004-ųjų Graikijos eksperimentą ir lažybose statyti ne pagal šaltą statistiką, o pagal nuojautą, avantiūristas greičiausiai pasirinktų Maroką.
Ne todėl, kad jis turi didžiausią tikimybę laimėti. Priešingai. Todėl, kad jo tikimybė atrodo gerokai didesnė, nei mano rinka. Gali būti ir apsinešęs kažkuo, žinoma, bet čia atskira tema.
O būtent ten ir prasideda tikrosios sensacijos. Kai visi skaičiuoja, o kažkas vienas išdrįsta netikėti skaičiais. 2004 metais tai buvo Graikija. 2026-aisiais tokia istorija galėtų teoriškai vadintis Marokas. Beje, čia nėra skatinimas lošti…
