Prieš 85-erius metus iš sovietų išvaduotas Kauno radijas pranešė: susidariusi laikinoji Vyriausybė „skelbia atstatanti Laisvą ir Nepriklausomą Lietuvos Valstybę“!
Darius Kuolys
Šiandien grupė parlamentarų pasiūlė pagerbti 1941-ųjų birželio sukilimą Seimo rezoliucija. Dauguma pasiūlymą atmetė. Dar vienas „kultūros karas“ dėl dar vienos „atminties vietos“?
O gal lietuvių sukilimą prieš Sovietų Sąjungą galėtume minėti be naujų karų, be skambių politinių dokumentų? Tiesiog stengdamiesi kuo geriau 1941-ųjų birželio įvykius pažinti, kuo nuodugniau ištyrinėti, kuo giliau suprasti. Regis, toks kelias būtų daug naudingesnis mūsų visuomenės istorinei savimonei, pilietiniam sąmoningumui, moralinei klausai. Gal bent kiek apsaugotų mus nuo dabarties suklupimų?
Visų pirma, derėtų išsileisti, padaryti visuomenei prieinamus Birželio sukilimo šaltinius. Ir pradėti nuo seniai Lietuvos archyvus pasiekusio Kazio Škirpos parengto dokumentų ir atsiminimų mašinraščio „Kovok!“.
Sudaręs Berlyne išsyk po sukilimo, šį svarbų šaltinį Škirpa dar karo metais išsiuntinėjo Lietuvos ambasadoriams.
Gal, su juo susipažinę, Bronio Railos, Antano Maceinos rašytus tekstus perskaitę, geriau suprasime vieno iš sukilimo Kaune organizatorių Pilypo Naručio atsiminimuose esantį liudijimą: „Nelabai buvome patenkinti ir iš Berlyno LAF ateinančiomis proklamacijomis, kurių mes iš viso nenorėjome” [„Tautos sukilimas 1941 Lietuvos nepriklausomybei atstatyti“, 1994, p. 170].
Sukilimą geriau suprasime įveikę skirtingų pusių nutylėjimus.
Ką linkę nutylėti mano bičiuliai žydai, tapatinantys sukilimą su Holokausto pradžia Lietuvoje, būdami įsitikinę, kad antisemitizmas sudarė viso sukilimo programos šerdį?
Nepaneigiamą faktą, kad sukilimas kilo prieš Sovietų Sąjungos kraštan atneštą vergovę. Kad sukilimas po patirto sovietinio teroro, po masinių trėmimų buvo tiesiog neišvengiamas. Kad sukilimas nestokojo pasiaukojimo ir kovos už laisvę heroizmo.
Tarp sukilėlių, sukilimo organizatorių ir rėmėjų buvo daug šviesių žmonių. Sukilime dalyvavo rašytojas Antanas Škėma, jauna mokslininkė Marija Gimbutienė, daug Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojų ir studentų ateitininkų. Sukilimo su viltimi laukė Vilniaus universiteto rektorius Mykolas Biržiška.
Poetas Vincas Mykolaitis-Putinas eilėmis sveikino sukilimą kaip „laisvės brolijos“ pradėtą „laisvės žygį“. O 1941-ųjų birželio 29-ąją sukurtame eilėraštyje „Žuvusiems partizanams“, lygindamas sukilėlius su sakalais, rašė:
„Gili plati duobė, kokios nebuvo niekad,
Ir graudūs Requiem, ir aitrūs smilkalai.
Pradėję laisvės žygį, greitai mus paliekat,
Žalių Tėvynės sodų šaunūs sakalai!
Iš prievartos, apgaulės, melo ir to smurto
Pakėlėte į saulę žvilgančius sparnus
Parnešti mūsų žemei didžio laisvės turto,
Narsa uždegti jaunus ir paguost senus.
Jūs kritot nuo klastingos pikto priešo kulkos,
Savu krauju atpirkę svetimas kaltes.
Ir štai, sudaužęs pančius, drąsiasparnių pulkas
Tėvynės laisvės žygį iki galo tęs.
Gili, plati duobė tarp antkapių ir kryžių,
O esat jūs verti milžinkapio prie kelio,
Kad tiems, kurie Tėvynę ginti pasiryžę,
Per amžius žadintut kovos narsingą galią.“
Mano bičiuliai žydai linkę nutylėti, kad tarp sukilėlių būta ir kilnių žydų gelbėtojų: Šiauliuose visą gelbėjimo tinklą sukūręs gydytojas Domas Jasaitis, Vytauto Didžiojo muziejuje žydus slėpęs skulptorius, archeologas Pranas Baleniūnas, beje, pats išgelbėtųjų išduotas sovietams… Kad didelė dalis Lietuvoje veikusių sukilėlių, tarp jų ir krikščionims demokratams artimi ateitininkai, nesitapatino su Berlyne Lietuvių aktyvistų fronto vadovybės kurtomis programomis ir jose reikštomis antisemitinėmis bei autoritarinėmis nuostatomis.
Ką linkusi nutylėti dalis mano draugų lietuvių? Nepaneigiamą faktą, kad Berlyne rengta sukilimo programa ir ją aiškinusios „proklamacijos“ neigė parlamentarizmą ir du Lietuvos Respublikos dešimtmečius kaip klaidą, kad brėžė autoritarinės vieno vado tvirta ranka valdomos Lietuvos viziją, iš esmės svetimą Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios idealams. Kad ėmęsi ginklo prieš sovietų Rusiją, sukilimo vadovai neišvengiamai buvo priversti ieškoti sugyvenimo su nacių Vokietija, kad jie Lietuvos valstybės vardu „entuziastingai“ pažadėjo „prisidėti prie Europos organizavimo naujais pagrindais“.
Linkstama nutylėti, kad ne vienas Lietuvių aktyvistų fronto programinis dokumentas buvo pagrįstas „gentine morale“ ir skelbė barbarišką kolektyvinės kaltės ir atsakomybės principą, prie kurio, deja, jau esame pratinami ir šiandien… Kad keršto aistra ne vieną drąsų sukilėlį pavertė žydšaudžiu. Kad narsus karo lakūnas Bronius Norkus, sukilimo metu iškėlęs trispalvę virš Prisikėlimo bažnyčios, netrukus sutiko vadovauti Tautinio darbo apsaugos bataliono 3-iajai kuopai, kurią SS siuntė žudyti žydų…
Tai tik dalis skaudžių Birželio sukilimo pamokų. Ir atviresnis mūsų žvilgsnis padėtų jas bent kiek esmingiau perprasti.
O portretinėje nuotraukoje – Juozas Milvydas (1914-1941), jaunas talentingas mokslininkas, VDU asistentas, sukilime žuvęs kovotojas. Juozo Milvydo našlę, taurios laikysenos, nepaprasto grožio moterį, ir jo kovų draugą Pilypą Narutį dar teko prieš tris dešimtmečius sutikti Europos lietuviškųjų studijų savaitėje… 
