Galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27) spalio 10 d., ketvirtadienį, 18 val. vyks tapytojos bei performanso menininkės Vaidos Tamoševičiūtės personalinės parodos „Motinos kūnas“ atidarymas. Šioje parodoje menininkė apsvarsto nepriklausomos moters transformaciją į mamą ir šį pokytį sekančius prioritetų konfliktus.
Buvimas mama visus iki tol buvusius prioritetus instinktyviai perkelia bent jau per vieną poziciją atgal. Tapimas atsakingu išmokyti, išauklėti, bet visų pirma – pamaitinti, pasirūpinti, kad saugiai, sėkmingai vystytųsi – mamos prioritetas Numeris vienas. O mamos iki tapdamos mamomis, gyveno ir iki tol. Jos gyvena savo gyvenimus, kuriuose stengiasi save išreikšti, siekia laimės save realizuoti pasirinktoje profesinėje srityje ten, kur link save augino, vedė (tiesiai, ar vingiuotai) nuo mažumės, nuo mokyklos, nuo dienų užklasiniuose būreliuose, ar nuo aukštosios mokyklos laikų, kada sąmoningai suvokdamos, ar daugiau intuityviai, turi savo kitą Numeris vienas. Šis dviejų pagrindinių tikslų susidūrimas lemia neišvengiamą prioritetų persidėstymą.
2017 m. tapusi mama, parodos autorė išgyvena transformacinę būseną ne tik kaip žmogus – iki tol buvusi laisva, nepriklausoma jauna menininkė, ji tapo atsakinga už kito, dar bejėgio mylimo mažo žmogaus, parengimą gyvenimui. Kartu, tai neišvengiamai turėjo įtakos kūrybai – jos galimumui ir temai. Bandydama neprarasti kūrybos (galimybės kurti, dalyvauti projektuose ir rezidencijose, kas yra itin svarbu aktyviam menininkui(-ei), nes tai dvasinės žaliavos gavimo būdas, būnant naujose vietose, pažindinantis su naujomis kultūromis, žmonėmis) autorė susirado mentoriavimo programą pas profesionalią menininkę Lenka Clayton, kurios metu siekė suvokti, rasti galimybes nedaryti pertraukos kūryboje, išsigryninti galimus veiksmus, priemones, būdus ją tęsti.. Įsigilinusi į šiuolaikinės menininkės mamos temą, Clayton savo veikla tiria nesvetingas mamoms (nepritaikytas tiek fizine erdve, tiek dirbančių žmonių požiūriu) meno institucijas, menininkų rezidencijų programas ir tai yra viena jos kūrybos temų.
Parodoje „Motinos kūnas“, gerai pažįstama savo aktyvumu vietinei bendruomenei, Vaida Tamoševičiūtė analizuoja bandymą, o gal jėgų sutelkimą kurti ir auginti mažą vaiką tuo pat metu. Nedarant pertraukos, stengiantis išvengti savojo aš paaukojimą, siekiant suderint Numerį vienas su kūrybiškos asmenybės Numeriu vienas. Instaliacijoje „Po audros“ (2018) pasakojamas asmeninis kismas nuo ankstesnėje kūryboje reikšto savižalos motyvo iki motinystės temos, kuri tvirtai įsipynusi į dabartinę menininkės kūriniją. Šį transformacijos procesą galima pavadinti kismu ir bendrais taškais. Autorė siekai per fizinę traumą ar vaiko gimimą atrasti save. Tai jungia abu etapus.
Dabartiniuose darbuose menininkė tiria visuomenės požiūrį ir reakciją į mamą ir vaiką bei nuo motinystės neatsiejamus moters auginančios mažą vaiką veiksmus (pvz.: kūdikio maitinimas krūtimi viešoje vietoje). V. Tamoševičiūtei svarbus visuomenės reakcijos pokytis, kaip nuo besišypsančių besilaukiančiai būsimai mamai, aplinkiniai tampa rūsčiais, nes mažas vaikas verkia arba jį reikia maitinti. Kartu autorė tiria ir asmeninę atsineštą patirtį iš savo šeimos apie suvokimą, kas yra mama, ką reiškia ja būti.
Gerai pažįstamoje „Meno parko“ erdvėje autorė eksponuoja fotografijas ir videokūrinius, sumontuotus naudojant performansų dokumentaciją. Šie darbai žymi autorės motinystės kelią nuo to, kai besilaukdama ji atliko performansą „Rh(-)“ (2016), iki naujausio „Mama“ sukurto rengiantis šiai parodai (2019). Galvodama apie ekspoziciją autorė sujungė, permontavo ir naujai panaudojo performansų „Rh(-)“ (2016), „Kai kraujas virsta pienu“ (2017), „Po širdim“ (2018), „Po audros“ (2018), „Difuzija“ (2018), „Be pavadinimo“ (2018), „Transition / Perėjimas“ (2019), „Madona ir kūdikis (be kūdikio)“ (2019), atliepiančių motinystės temą, dokumentaciją tam tikra seka. Taip pat parodoje sukurta instaliacija iš jos ir dukros piešinių – tai svarbūs autorės artefaktai, liudijantys aiškų tikslą ir dviejų prioritetų ėjimą iš vien.
Menininkės performatyvioji kūryba visada pasižymėjo jautraus vidinio jausmo personifikavimu veiksme – vidinės įtampos, skaudulio, streso ar jaudulio patiriamo dėl aplinkoje vykstančių pokyčių išgyvenimu performaso metu sukurtoje realybėje. Kūriniai gali būti skaitomi nujaučiamomis simboliškomis reikšmėmis (pvz.: atpirkimo, maldos, aukojimo), kuriomis vizualizuojamas išjautimas. Čia ir dabar.
Šiuolaikinės menininkės Vaidos Tamoševičiūtės viena pagrindinių kūrybos sferų jau kurį laiką yra performanso menas. Tapybą Vilniaus dailės akademijoje Kauno fakultete baigusi (2006 bakalauro, 2008 magistro studijos) menininkė vėliau buvo pakviesta čia dėstyti paskaitas apie performanso meną (nuo 2014). Nuo 2012 m. į tuo metu šiai sričiai ramų šalies kontekstą V. Tamoševičiūtė įnešė daug veiksmo ir matomumo performanso ir gyvo meno festivaliu „CREATurE Live ART“, kuris užgimė su renginio idėjos bendraautore Daina Pupkevičiūte. Menininkė dirbo Nacionaliniame Kauno dramos teatre dekoratore (2007-2015), o tai galima sieti su tam tikru sceniškumo momentu jos permformansuose – kruopštus aplinkos parinkimas, vizualumas ir kylantys simboliai – šiomis sąvokomis galima apibūdinti V. Tamoševičiūtės kūrybą.
Paroda veiks iki lapkričio 9 d.
