„Daug vaikų, beždžionė ir pilis“ – tarytum iš pasakos atkeliavusiame filmo pavadinime išvardyta gana neįprastų dabar jau aštuoniasdešimtmetės Chulitos svajonių trijulė. Tiesa, filmo žiūrovams teks įsitikinti, kad ir pati Chulita – nepaprasta moteris. O turbūt nepaprasčiausia tai, kad visos jos svajonės išspildė.
Kaip tai įvyko, pasakoja pirmasis ilgametražis ispanų aktoriaus Gustavo Salmerono filmas „Daug vaikų, beždžionė ir pilis“, kurį pats autorius vadina „ir komedija, ir dokumentika vienu metu“. Iš daugiau kaip 400 valandų medžiagos gimė nuoširdi, šmaikšti ir spalvinga režisieriaus šeimos gyvenimo kronika, pelniusi ne vieną apdovanojimą, tarp kurių – ir Karlovi Varų festivalio geriausio dokumentinio filmo prizas. Iš pažiūros fragmentiško, tačiau išmoningai sumontuoto pasakojimo centrinė ašis yra „chaotiškai organizuotos“ šeimynėlės siela, charizmatiška režisieriaus motina Chulita. Jos monologu, primenančiu priešmirtinio testamento parodiją, istorija prasideda, o pabaigoje sūnus prašo apibendrinti pasakojimą, taip tarytum suteikdamas pagrindinei filmo herojei bendrakūrėjos vaidmenį. G. Salmeronas yra stebėjęsis, kaip natūraliai ir laisvai motina elgėsi prieš kamerą. Galbūt tai lėmė ne tik nevaržomas Chulitos temperamentas, bet ir tai, kad filmavimas truko net keturiolika metų, per kuriuos buvo galima susigyventi su kamera. Iš tiesų, filme regime atvirą ir asmenišką Chulitos portretą su daugybe įdomių keistenybių: nuo lėlių kambaryje išrikiuotos rankų darbo suknučių kolekcijos iki kiaurus metus namų kieme praleidžiančios prakartėlės. Intymumo pojūtį tik sustiprina kadrų buitiškumas, kurio nesiekiama estetizuoti, bei filmavimo metu tiesiog rankose laikoma kamera – daugelis epizodų primena šeimyninius vaizdelius, kuriuos patys flimuojame namų sąlygomis.
Vis dėlto ilgainiui G. Salmerono kūrinyjeišryškėja ir dar vienas, universalesnis sluoksnis: režisieriaus tėvų pasakojimai atskleidžia, kaip vienos šeimos likimas glaudžiai susijęs su visos Ispanijos istorija, nusėta pilietinio karo, žiaurumų ir ilgametės diktatūros pėdsakų. Lygiai taip pat ir pilies, su kuria dėl finansinių sunkumų Chulitos šeimai tenka atsisveikinti, pararadimas yra ne tik asmeninė šeimos netektis, bet ir Ispaniją supurčiusios finansinės krizės atspindys. Tiesa, niekieno veide liūdesys neužsibūna per ilgai, ir sunkius pilies kraustymo dienos darbus bei susirūpinimą vakare pakeičia persirengusių karnavaliniais kostiumais šeimynykščių dainos – net jei tai ir paskutinė vakarienė pilyje, pilnoje prašmatnių paveikslų ir skulptūrų, viduramžiškų riterių šarvų ir mielų širdžiai prisiminimų.
Galbūt dėl šių prisiminimų Chulitai taip sunku nustoti kaupti daiktus – jų sausakimšai prigrūsti ne tik namai Madride bei pilis, bet ir buvusi vyro Antonijaus gamykla, paversta sandėliu. „Išmestume dalį savo gyvenimo,“ – paklausta apie daiktų atsikratymą, patikina Chulita. Netikėtų derinių gausu ir moters sukauptame lobyne, ir mintyse, kurios lengvabūdiškai ir spontaniškai šokinėja nuo tikėjimo tiesų bei neišvengiamai artėjančios mirties prie ką tik stalčiuje aptiktų lėlių daiktelių. Todėl galbūt nenuostabu, kad tarp sulūžusių skėčių ir senų kojinių dėžučių, sukrautų tarsi paminklo gyvenimo patirtims, besikuičiantys vaikai atranda Chulitos tėvų urnas. Dar daugiau – paaiškėja, kad kažkur bute paslėpti ir tikrų tikriausi Chulitos senelės slanksteliai. Slankstelių paieškos, pusiau juokaujant, pusiau rimtai vieni kitiems grasant mirusiųjų pykčiu, istoriją papildo komiško detektyvo elementais. Tačiau visų svarbiausia – kalba apie trumpalaikę, tačiau ne bergždžią žmogaus egzistenciją, kurioje, nors iš pirmo žvilgsnio ir keistai, bet drauge natūraliai dėžutė su senelės slanksteliais sugula greta beždžionės drabužėlių ir toreadorų kostiumų.
Galiausiai ši dokumentika – tai nuoširdus meilės laiškas motinai, su ekstravagantiška suknia šlepsinčiai šerti kieme lakstančių vištų, liepos mėnesį žarna laistančiai prakartėlę ir savotiškos gyvenimo išminties nestokojančius pokalbius pagardinančiai džiūvėsėliais su balta kava. Jos didelėms svajonėms, iš kurių pati svarbiausia – gausi ir glaudžių ryšių saistoma šeima – išspildė su kaupu. „Jaučiu, kad artėja mano mirties diena. Ir vis dėlto… dar noriu smagiai pagyventi!“ – prašoma galutinės įžvalgos, ištaria Chulita. Kaip tai daryti, ši ekscentriškų svajonių ir gausybės niekučių šalies karalienė tikrai žino. Tą ir atskleidžia su meile ir atida G. Salmerono sukurtas ryškiaspalvis motinos portretas.
www.kinaskaune.lt inf.
