Lietuviškai pirmąkart pasirodė Platono „Politikas“. Tai veikalas apie faktiškai išnykusį pasaulį ir vertėjui teko užduotis šią visiems laikams išnykusią Atėnų tikrovę rekonstruoti. Juk dabartinę valstybę kaip valdymo formą atranda tik Makiavelis XVI amžiuje ir ji remiasi visai kitais principais nei antikinis graikų polis. Platono aprašyto pasaulio nebėra. Tenka versti ne tik kalbą, bet ir tikrovę.
Tai pasakius turėtų pagrįstai kilti klausimas, kam apskritai reikia verstiir leisti tokias knygas? Juk Platono aprašomas pasaulis yra išnykęs. Šiandien kalbame apie milžiniškus kultūrinius karus, kylančius iš modernybės ir tradicijos įtampos. Vien dabartiniame pasaulyje ta įtampa yra gili ir pjudo visuomenes. Tad kiek apskritai gali susišnekėti skirtingiems pasauliams priklausančios būtybės?
Platono pasaulis yra žmonių pasaulis, o mūsų modernusis pasaulis yra individų pasaulis. Tai nėra tas pats. Žmogus turi prigimtį ir jai būdingas savybes. Individas neturi jokių prigimtinių savybių ir kuria pats save, atrasdamas vis naujas savybes, kuriomis save apibrėžia. Mūsų kasdienybėje tą vis dažniau matome kalbose apie tai, kad viskas, pagaliau net lytis, neva yra laisvai pasirenkama.
Platonui rūpi trys žmogaus tipai: filosofas, politikas ir sofistas. Filosofo sielą, pasak Platono, turi valdovas aristokratas. Lengviausia valdyti tuos, kurie yra kilnios sielos ir į tave panašūs. Sofisto sielos tipą turi tironas. Platonas į sofistą žiūri rimtai, kaip į priešininką. Jis įkūnija chaosą, kurį galima valdyti tik jėga. Juk žmonės, kurių sielos padrikos ir netvarkingos, tegali būti valdomi įvedant prievartinę tvarką.
Tuo tarpu politikas yra kažkas ,,tarp“tiesai abejingo sofisto ir tiesos pažinimu visa grindžiančio filosofo. Jis turi suvaldyti savotišką ganomųjų bandą, kuri nėra visiškai pakrikusi, jai būdingas tam tikras tvarkos principas, tačiau ją tikrovėje sudaro ne filosofai, Platonas sakytų, ne auksinės sielos žmonės.
Vėlyvuoju gyvenimo tarpsniu parašytame „Politike“ Platonui primygtinai rūpi parodyti žmogaus, kaip valdomo esinio, savitumą. Tai reiškia, kad Platonas siekia atskleisti skirtumą tarp žmogaus valdymo ir gyvūno suvaldymo. Žmonių valdymas iš esmės kitos prigimties veikla, nei bet koks kitas, Platono žodžiais, „įsakymus duodantis menas“.
Teisingumas yra gebėjimas sustatyti žmones į jiems derančias vietas pagal jų sielos kokybę. Norint tai padaryti, reikia tobulai tuos žmones permatyti, pažinti jų prigimtis. Antika tikėjo žmones turint prigimtis, kurias galima pažinti ir atitinkamai valdyti.
Tobulą valstybę savo sieloje kuriantis politikas nebėra filosofas. Platonas sako, kad įstatymai skirti ribotiems žmonėms, bet ir būtini, nes pasaulis nėra tobulas, žmonės taip pat. Visgi didis meistras politikoje gali sau leisti prabangą pakilti virš įstatymo ir be jo apsieiti.
Politiką kaip žmonių valdymą Platonas metaforiškai lygina su audimu, kaip žmonių priderinimu vienas prie kito. Tai reikalauja likti atviram nestandartinėms situacijoms ir galimybėms, reikalauja išradingumo. Politiko negali absoliučiai kaustyti įstatymas.
Žmogų pakeitus individu tai tapo nebeįmanoma. Valdymo požiūriu individai traktuojami kaip vienodi esiniai. Valdymo esmė moderniame individų pasaulyje yra siekis palenkti visus individus kokiam nors dėsniui, arba visuotinei taisyklei, kaip kad tiksliuosiuose moksluose visa pajungiama gamtos dėsniams. Moderniame pasaulyje, kur vis labiau skleidžiasi vienodų žmonių be savybių samprata, politikos menas platoniška prasme tarsi nebereikalingas. Tikroji politika ir politikai nyksta, politikus keičia naujas valdančiojo tipas – vadybininkas ir buhalteris, o pačią politiką išstumia ir vis labiau ugožia vadyba ir ekonomika. Politikos meną pakeitė technokratinis valdymas.
Platono „Politiko“ skaitymas tokiame pasaulyje, kokiame gyvename, pasaulyje be tikrosios politikos, gali pažadinti norą grįžti prie to, ką esame praradę. Skaitant gali kilti ilgesys ir noras vėl tapti žmonėmis. Kiekvienam iš mūsų verta pamėginti šį norą savyje sužadinti.
