Evangelistas Lukas pasakoja apie tai, kas įvyko po Jėzaus nukryžiavimo. Sukrėsti savo Mokytojo mirties ant kryžiaus, palaidojusios visas jų viltis, du Jėzaus mokiniai keliauja į Emausą, į savo namus.
Sutiktam nepažįstamam keleiviui jie pasakoja apie paskutinius įvykius Jeruzalėje: „Aukštieji kunigai ir mūsų vadovai pareikalavo jam mirties bausmės ir atidavė jį nukryžiuoti. O mes tikėjomės, kad jis atpirksiąs Izraelį“ (Lk 24, 20–21). Mokiniai kūrė planus, kad jų Mokytojas bus Izraelio vadas – Mesijas, o jie – privilegijuoti jo tarnai. Ant Kalvarijos kalno šios viltys buvo palaidotos; beliko tik bėgti kuo toliau nuo šios Jėzaus kančių vietos.
Mokiniai bėga, o Mokytojas pasitinka, nes juos myli ir nori sugrąžinti prarastą tikėjimą ir viltį. „Jėzus jiems tarė: „O jūs, neišmanėliai! Kokios nerangios jūsų širdys tikėti tuo, ką yra skelbę pranašai! Argi Mesijas neturėjo viso to iškentėti ir žengti į savo garbę?! Ir, pradėjęs nuo Mozės, primindamas visus pranašus, jis aiškino jiems, kas visuose Raštuose apie jį pasakyta“ (Lk 24, 25–27).
Pasakojimas apie Emauso mokinius yra gera pamoka, kaip Dievas leidžiasi atpažįstamas žmonių, savo širdyse išsaugojusių nors krislelį anksčiau patirtos jo meilės.
Emauso mokiniai atidžiai klausėsi nepažįstamo keleivio, kai šis, remdamasis pranašais, kalbėjo apie būsimąjį Mesiją. Ši kalba buvo tarsi balzamas, užpiltas ant skaudamos žaizdos.
Ši kalba yra pamoka ir mums, jog reikia klausytis ne pasaulio balso, girdimo per įvairias komunikacijos priemones ir dažnai maitinančio mus tuščiomis sensacijomis, bet reikia klausytis apreikšto Dievo žodžio, kurį turime Šventajame Rašte. Panašiai, kaip kasdien maitiname savo kūną, taip reikia maitinti ir savo dvasią. Tik Dievo žodžio maitinamas žmogus gali išlaikyti amžinojo gyvenimo viltį.
Kai keliauninkai priėjo Emauso miestelį, nepažįstamasis dėjosi einąs toliau, bet mokiniai „privertė jį pasilikti, prašydami: „Pasilik su mumis! Jau vakaras arti, diena jau besibaigianti…“ (Lk 24, 29 ).
Tai antroji pamoka: reikia daryti gerus darbus. Jeigu mokiniai nebūtų pakvietę sutikto keleivio į savo namus, jei nebūtų pasodinę jo už stalo, nebūtų atsivėrusios jiems akys, ir jie nebūtų atpažinę, kad tas keleivis yra prisikėlęs jų Mokytojas. Geri darbai yra užtikrintas kelias, vedantis į susitikimą su Dievu.
Istorija apie Emauso mokinius užbaigiama pasakojimu: „Vakarieniaudamas su jais prie stalo, paėmė duoną, sukalbėjo palaiminimą, laužė ir davė jiems. Tada jų akys atsivėrė, ir jie pažino Jėzų“ (Lk 24, 30–31). Tai trečioji pamoka: Jėzus labiausiai atpažįstamas prie Eucharistijos stalo. Laužant duoną mokiniai staiga atpažino Jėzų, iš kurio rankų prieš kelias dienas buvo valgę dangaus Duoną Vakarienės kambaryje.
Laužome su Jėzumi Duoną, dalyvaudami Mišiose ir priimdami Eucharistiją, todėl mūsų tikėjimo kelionėje Mišios ir Eucharistija turi išskirtinę svarbą.
Klausytis Dievo žodžio, mylėti žmones darant gerus darbus ir maitintis Eucharistija yra užtikrintas kelias, vedantis į draugystę su Prisikėlusiuoju. Pasitikrinkime, ar tikėjimo kelionėje ko nors svarbaus neapleidžiame.
Kardinolas Sigitas Tamkevičius
