Aštuonioliktąjį eilinį metų sekmadienį Dievo žodis kviečia pamąstyti, koks turi būti mūsų santykis su turtu. Mes esame gundomi visą dėmesį sutelkti tik į medžiaginį turtą ir mažiau arba visiškai nesirūpinti būti dvasiškai turtingais žmonėmis. Noras greitai praturtėti dažnai sugundo žmones elgtis nesąžiningai ir negarbingai. Apie tai nuolat kalbama visuomenės informavimo tinkluose.
Šventojo Rašto Koheleto knygoje skaitome: „Juk ne sykį žmogus, išmintingai triūsęs, kupinas žinojimo ir įgūdžių, turi palikti visa, ką turi, jokio darbo į tai neįdėjusiam žmogui. Kokia tad nauda mirtingajam iš viso jo triūso ir rūpinimosi, kurį turėjo pakelti po saule?“ (Koh 2, 21–22). Dievo žodis perspėja, kad turto nenusineši su savimi į anapusybę, bet reikės jį palikti čia žemėje ir juo pasinaudojantys žmonės gal net maldelės nesukalbės už tave.
Kartą vienas vyras paprašė, kad Jėzus paprotintų jo brolį, norintį tėvų palikimą pasilikti tik sau. Jėzus perspėjo: „Žiūrėkite, saugokitės bet kokio godumo, nes jei kas ir turi apsčiai, jo gyvybė nepriklauso nuo turto“ (Lk 12, 15). Šia proga Jėzus pasakė palyginimą apie žmogų, kuris, susikrovęs daug turto, galvojo būsiąs labai laimingas; galės ilsėtis, valgyti, gerti ir pokyliauti. Dievas šiam žmogui tarė: „Kvaily, dar šiąnakt bus pareikalauta tavo gyvybės. Kam gi atiteks, ką susikrovei?“ (Lk 12, 20). Verta pamąstyti, ką Dievas pasakytų bet kuriam iš mūsų, jei perdėtai rūpinamės turėti kuo daugiau turto.
Girdėdami šiuos Šventojo Rašto žodžius, galime pagalvoti, kad Dievo žodis skatina atsisakyti bet kokio turto ir visą dėmesį sutelkti tik į dvasines vertybes. Atsakymą randame apaštalo Pauliaus Laiške kolosiečiams: „Rūpinkitės tuo, kas aukštybėse, o ne tuo, kas žemėje. <…> Numarinkite, kas jūsų nariuose žemiška: ištvirkavimą, netyrumą, aistringumą, piktą pageidimą, taip pat ir godumą, kuris yra stabmeldystė“ (Kol 3, 5). Apaštalas Paulius stabmeldyste vadina ne turtą, bet godumą – perdėtą rūpinimąsi turtu.
Kol gyvename žemėje, visiškai natūralu rūpintis pastoge, maistu ir viskuo, kas užtikrina mūsų saugų gyvenimą. Natūralu tėvams rūpintis vaikų ateitimi. Bėda yra ne turtas, bet godumas, kai turtą tiesiog sudieviname ir padarome jį savo gyvenimo centru.
Godumo pagundai galima atsilaikyti tik turint aiškų tikėjimą į Dievą ir būsimąjį savo gyvenimą amžinybėje. Tikintis žmogus turi į ką atsiremti, kai būna gundomas per daug susitelkti į medžiaginę gerovę. Deja, šios atramos neturi pomirtinio gyvenimo netikintis žmogus. Dėkokime Dievui už šią tikėjimo šviesą.
Kalno pamoksle tarp Jėzaus pasakytų palaiminimų randame tokius jo žodžius: „Palaiminti turintys vargdienio dvasią: jų yra dangaus karalystė“ (Mt 5, 3). Ką reiškia turėti „vargdienio dvasią“? Ar gyventi skurdžiai? Visai ne. Tai reiškia, kad pirmiausia turime rūpintis būti dvasiškai turtingi – gyventi Dievo vaikams prideramą gyvenimą. Turime išlaikyti tinkamą santykį tarp darbo, poilsio ir maldos. Kaip mūsų kūnui reikalingas nakties poilsis, taip mūsų dvasiai reikalingas laikas, kurį skiriame Dievui ir savo sielos reikalams.
Senojo Testamento išminčius Koheletas perdėtą rūpinimąsi turtu taip įvertina: „Mačiau visa, kas daroma po saule. Tikėk manimi, visa yra tik rūkas ir vėjų vaikymas“ (Koh 1, 14). Melskimės, kad mūsų gyvenimas nebūtų tas rūkų rūkas ir vėjų vaikymasis.
Kardinolas Sigitas Tamkevičius
