Visai neseniai į žemės ūkį pažanguoliais save laikančios ypatos žvelgė iš aukšto. Patys nelabai skraidydami, bet kažkieno drono vaizdą matydami. Neva – kam jis reikalingas? Svarbu – išmaniosios technologijos. Gaminsime planšetinius kompiuterius, o maistas byrės mums savaime. Ir ištiko staigmena.
Rusijai užpuolus Ukrainą atsitiko toks dalykas – rugių, kviečių, grikių ir kitokių kultūrų plantacijas užpultoje šalyje plėšia bei naikina okupantas. Kaip ir fermas. Jungtinės Tautos (ne kokia vietinė ūkininkų organizacija) muša bado pavojaus varpą. Greitu laiku maisto stygius paveiks porą milijardų žmonių planetoje. Šis reikalas jau paveikė kainas visuose prekybos centruose.
Sėklų, trąšų, pašarų, kuro kainos – visa grandinė – tuština visų kišenes. Įdomu, ar maldeikienės, majauskai ir šimonytės toliau kartos savo lėkštus komunistinius poterius apie tai, kad ūkininkai moka per mažai mokesčių ir lobsta kitų sąskaita? Galima į žemės ūkį žiūrėti, kaip į „bet kurį kitą verslą“ (pavyzdžiui, sekso žaislų parduotuvių)? Galima. Tik retieji metalai, naudojami „planšetėms“ ir „išmaniakams“ – sunkokai virškinasi.
Tad tenka pakartoti senas, daug kartų papasakotas, tačiau sėdmaišiuose ir paspirtukuose „tūsinantis“ primirštas tiesas.
Vykstant didiesiems pasaulio karams valstybės neimdavo kariuomenėn visų ūkininkų šeimos vyrų. Nes ir kariui, ir užnugario aprūpinimui reikia valgyti. Sovietai savo filmuose mėgo šaipytis iš amerikietiškų konservų, vadindami juos „antruoju frontu“. Propagandiškai smagu,jei moki skaičiuoti tik iki dviejų, bet be tų konservų kareiviai kojų nepavilktų,
Tie patys iki idiotizmo militarizuoti sovietai į privalomąją karinę tarnybą nešaukė Žemės ūkio specialybę studijavusių jaunuolių. Taip ir mūsų krepšinio legenda Arvydas Sabonis formaliai tapo agronomu – nesinorėjo žaisti už Maskvos CASK.
Daug kas mano, jog Antrojo pasaulinio karo metu nenukentėjo Lotynų Amerika, kurioje nevyko karo veiksmai. Didelė klaida. Bankrutavo daugybė maistą į Europą gabenusių verslovių ir ūkininkų, nes Vokietijos povandeniniai laivai skandino antvandeninius laivus Atlanto vandenyne – ką jie begabentų.
Marinimas badu – VISADA buvo ginklas. Sankt Peterburgo, tada vadinto Leningradu, atveju irgi kažkas mirė, o kažkas net ir dar kaip pralobo, keisdamas duonos žiaubėrę į šeimyninį auksą.
Taigi – žemės ūkį remia visas pasaulis ir toliau tai darys, nepaisant žaliųjų kursų ir kitų fantazijų. Šiuo faktu nepatenkintieji gali pagalvoti – kiek kainuotų pakelis varškės (ką jau ten jautienos šonkauliukai), jei paramos nebūtų.
Agrarinės Ukrainos, kuri dar ir pramoninė, stojimas į Europos Sąjungą komplikuotas ne dėl kokio nors ten korupcijos lygio ar demokratijos kokybės.Didelis klausimas – ar kokybiškesnė mūsiškė. Praėjusuame straipsnyje minėjau, kad Vokietija ir Prancūzija nenori dar vieno didelio žaidėjo politine prasme. O čia dar ir konkurentė dėl tiesioginių išmokų tam pačiam žemės ūkiui. Prancūzas ar vokietis susirauktų, pritariant maldeikienėms ir majauskams, kai pasakytum, kad jos turi būti visiems vienodos – ir belgui, ir lenkui, ir lietuviui.
Taigi – karas karu, o interesai interesams. Gal nelieskime ūkininkų ir mokesčių. Pastarųjų finansų ministrė Gintarė Skaistė žadėjo radikaliai nekeisti iki pasibaigs reikšmingi įvykiai. Tebūnie tai pirma gera šio ministrų kabineto mintis. Geriau jau linksminkite su su Landsbergio įprezidentinimo ir gėjų kaip nors sutuokimo fabulomis. Beprasmiška, bet linksma.
