Evangelistas Matas pasakoja apie Jėzaus viešosios veiklos pradžią. Erodas įkalina Joną Krikštytoją, o Jėzus, palikęs Nazaretą, atvyksta į Kafarnaumą, esantį prie Galilėjos ežero, ir pradeda skelbti Evangeliją apie prisiartinusią Dievo karalystę: „Atsiverskite, nes čia pat dangaus karalystė!“ (Mt 4, 17).
Ką reiškė Jėzaus raginimas atsiversti? Tai buvo kvietimas palikti nuodėmės kelią ir atsiverti Dievui – priimti Jėzaus skelbiamą Gerąją Naujieną. Šis Jėzaus raginimas atsiversti liko pamatiniu raginimu visų amžių žmonėms, tame tarpe ir mums, gyvenantiems XXI amžiuje. Atsivertimas įvyksta tuomet, kai žmogus rimtai apsisprendžia gyventi taip, kaip mokė Jėzus ir kaip dabar moko jo įkurtoji Bažnyčia.
Krikšto metu mes tampame Kristaus Bažnyčios nariais ir įsipareigojame gyventi pagal Evangeliją. Ištikimai gyventi pagal ją galima tik tuomet, kai Evangeliją gerai pažįstame. Ačiū Dievui, gyvename ne sovietmetyje, kai neturėjome galimybės išsileisti religinių knygų, taip pat ir Šventojo Rašto; dabar gi kiekvienuose tikinčių žmonių namuose turėtų būti ne tik laikomas, bet ir skaitomas Šventasis Raštas, ir prie jo derinamas kasdienis gyvenimas. Tuomet tikrai mes būsime paklaũsę Jėzaus raginimo atsiversti.
Tačiau gyventi Evangelijos šviesoje nelengva, nes dabartinės informavimo priemonės – televizija, internetas, socialiniai tinklai – perša Evangelijai svetimą gyvenimo būdą: didelių turtų laimę, pramogas ir malonumus. Pagunda daug laiko praleisti prie ekranų yra labai stipri, ir ne visi jai sugeba atsispirti. Pasipriešinti šiai pagundai įmanoma tik tuomet, kai aiškiai nusistatoma, jog kasdien bus skiriama laiko Šventojo Rašto ar geros religinės knygos skaitymui, ir šio pasiryžimo laikomasi. Pasitikrinkime, kaip tai sekasi daryti.
Jėzus, pradėjęs Kafarnaume skelbti Evangeliją, ieškojo draugų, kurie vėliau taip pat turės skelbti Evangeliją. Evangelijoje pagal Morkų skaitome: „Jis paskyrė Dvylika, kad jie būtų kartu su juo ir kad galėtų siųsti juos skelbti žodžio“ (Mk 3, 14). Pirmaisiais Jėzaus draugais buvo paprasti Galilėjos ežero žvejai. Evangelijoje pasakojama, kaip Jėzus pasirinko pirmuosius savo mokinius: „Vaikščiodamas palei Galilėjos ežerą, Jėzus pamatė du brolius – Simoną, vadinamą Petru, ir jo brolį Andriejų – metančius tinklą į ežerą. Mat jie buvo žvejai. Jis tarė: „Eikite paskui mane! Aš padarysiu jus žmonių žvejais.“
Paėjėjęs toliau, Jėzus pamatė kitus du brolius – Zebediejaus sūnų Jokūbą ir jo brolį Joną. Jiedu su savo tėvu Zebediejumi valtyje taisė tinklus. Jis ir tuos pašaukė“ (Mt 4, 18–21).
Jėzaus pasirinkti vyrai trejus metus vaikščiojo kartu su juo ir klausėsi jo mokymo. Po prisikėlimo, prieš žengdamas į dangų pas savo dangiškąjį Tėvą, Jėzus siuntė savo mokinius eiti į pasaulį ir skelbti Evangeliją. Evangelistas Morkus taip aprašo šį siuntimą: „Ir jis tarė jiems: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai. Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas“ (Mk 16, 15–16).
Apaštalų misiją skelbti Evangeliją paveldėjo jų įpėdiniai: vyskupai ir šių pagalbininkai kunigai. Dėl šio Evangelijos skelbimo augo ir po visą pasaulį plėtėsi Jėzaus įsteigtoji Bažnyčia, kurios nariais mes visi esame. Būdami Bažnyčios nariais, mes esame patys laimingiausi žmonės pasaulyje. Tik ne visada tai visiškai suvokiame. Juk Evangelijos žinios priėmimu mes įgijome teisę į amžinąjį gyvenimą Dievo artumoje. Esame laimingi net tuomet, kai dabartiniame gyvenime patiriame kokių nors sunkumų. Tad dėkokime Dievui už paveldėtą Evangelijos dovaną.
Kardinolas Sigitas Tamkevičius
