Antradienį įvyko Ministro Pirmininko Gintauto Palucko susitikimas su merais. Ne iš vieno mero lūpų skambėjo frazės, jog į vyriausybės pastatą dalykiškam pokalbiui jie pateko pirmą kartą po ketverių metų totalaus ignoravimo. Žinoma, sužibo viltis, kad merai pagaliau bus išgirsti. Juk daugelį vyriausybės suformuotų užduočių praktiškai turi įgyvendinti savivaldybės, o nesikalbant neretai teorija prasilenkia su praktika.
Būtent tokiems atvejams iliustruoti ir buvo skirta didžioji dalis susitikimo. Garantuoju, kad opių, bet praktiškų klausimų būtų žymiai mažiau, jeigu sprendimai pastaruosius keturis metus nebūtų priiminėjami ignoruojant savivaldybių vadovų nuomones.
Tokio elgesio rezultatas – eilė sprendimų, kuriuos reiktų laikyti pasityčiojimu iš merų ir savivaldos. Mano galva, didžiausias pasityčiojimas – dabartinis savivaldos modelis. Bendrai žiūrint atrodo, kad savivaldai ir jos sistemai tenka podukros vaidmuo: kas ir kada nori, tas taip ir tampo.
Atgavus nepriklausomybę turėjome savivaldos modelį, kur veikė meras, taryba, valdyba ir žinoma administracija. 2002 m. Konstitucinis Teismas pasisakė, kad toks modelis prieštarauja Konstitucijai, o jau kitąmet įteisintas naujas modelis: veikia taryba, meras, administracijos direktorius su administracija.
2014 m. įstatymu papildyta, kad merą tiesiogiai renka gyventojai. Tiesą pasakius, pastarasis sprendimas sumažino pigaus politinio turgaus elementų. Meras įgavo tiesioginį gyventojų atstovavimo mandatą ir negalėjo būti keičiamas atskiru frakcijų susitarimu per eilinį tarybos posėdį. Atrodo tapo aišku, kad tiesiogiai rinktas meras pirmininkauja per sąrašus išrinktiems tarybos nariams, o paskirtas administracijos direktorius vadovauja administracijai, t. y. įgyvendina tarybos priimtus sprendimus.
Turbūt daugelis žinote sentenciją: „Jeigu žinai kokį atsakymą nori gauti, mokėk teisingai paklausti“. Kažkas padėjo teisingai suformuluoti klausimą iniciatyvinei parlamentarų grupelei, kurios priešakyje buvęs Kauno miesto meras Andrius Kupčinskas.
Po parlamentarų „teisingo“ klausimo, sekė Konstitucinio Teismo atsakymas. Kalbant paprastai, teismas pasakė, kad visi tarybos nariai turi būti lygūs, nepaisant ar buvo išrinkti tiesiogiai, ar per kandidatų sąrašus. Paradoksas – net kai nebuvo tiesioginių merų rinkimų, meras tarybos posėdyje turėjo daugiau įgaliojimų nei tarybos narys… Taigi, istorija rodo, kad ir kokia sistema įstatymu patvirtinta, jeigu gudriai paklausi Konstitucinio Teismo, gausi atsakymą, kad tam tikra dalis tvarkos neatitinka Konstitucijos.
Konservatoriai prisidengdami „grėsme“, kad gali nelikti tiesioginių merų rinkimų, nusprendė ne telkti Seimo narius Konstitucijos pataisai, kuri sutvarkytų teisinius neatitikimus sėkmingai veikusiame modelyje, bet ignoravo vieningą merų nuomonę. Tai leido kūrybinę laisvę išlaisvinti trims partijos ginklanešiams: Andriui Kupčinskui, Stasiui Šedbarui ir Andriui Vyšniauskui. Šie autoriai sukūrė anomaliją savivaldoje, Frankenšteiną.
Nuoširdžiai atsakykite sau, ar jūs pasirašinėtumėte sprendimus, kurių priėmime tiesiogiai nedalyvaujate? Greičiausiai atsisakytumėte. Meras neturėdamas balso teisės turi vesti posėdžius ir PRIVALO pasirašyti po priimtais tarybos spendimais. Ir ne, jis pasirašo ne kaip posėdžio sekretorius. Komedija čia nesibaigia. Meras tampa atsakingas už tarybos sprendimų įgyvendinimą: ne administracijos direktorius, kuriam tiesiogiai pavaldūs visi administracijos darbuotojai, bet meras.
Nors kai vyksta merų rinkimai, visi kalba apie tos vietovės lyderių paiešką, o ne tarybos sprendimų vykdytojus. Juk ne meras asfaltuoja gatves ar užtikrina tam tikras viešas paslaugas. Meras rūpinasi, kad būtų pakankamai resursų tiek infrastruktūros darbams, tiek paslaugoms.
Šioje sistemoje – begalė tokių absurdų. Kai kuriuos esu įvardinęs jau anksčiau. Dar ne vieną, trijų ginklanešių sukurtą ir paverstą realybe absurdą, tikrai galėsiu įvardinti ir ateityje. O kur tie ginklanešiai dabar? Vyšniauskas teisme bergždžiai bando aiškintis dėl savo, kaip buvusio tarybos nario išlaidų. Apie Kupčinską iš viso nieko negirdėti. Vienintelis Šedbaras gavo partiečių palaiminimą ir paaukštinimą į Konstitucinį teismą. Matyt jis geriausiai išpildė užduotį.
Žvelgiant ne tik atgalios, bet ir į ateitį, tai linkiu, kad artimoje ateityje susitikę merai šiuos sukurtos sistemos kuriozus prisimintume, kaip ištaisytą klaidą. Juk tik neištaisyta klaida yra klaida.
Ar sulauksime pokyčių priklausys nuo mūsų šalies merų aktyvumo ir gebėjimo argumentuoti kokią absurdišką bei žalingą tvarką turime dabar. Todėl kviečiu visus merus susitelkti, kalbėti su savo partijos nariais parlamente.
Merams, parlamentui ir vyriausybei bendradarbiaujant, galime ir turime pagaliau sukurti sveiko proto savivaldos sistemą. Logiškai veikianti sistema leidžia daugiau kurti, o šis Frankenšteinas tik įvelia į biurokratinius tinklus.
