Jėzus, kalbėdamas paprastiems, neišsilavinusiems žmonėms, dažnai naudodavo palyginimus. Penkioliktąjį eilinį metų sekmadienį girdime palyginimą apie sėjėją (Mt 13, 4–9). Šis palyginimas labai aktualus kiekvienam iš mūsų. Jėzus yra tas gerasis Sėjėjas, beriantis Evangelijos sėklą į mūsų širdis, o tai, koks bus šios sėklos likimas, priklausys nuo mūsų bendradarbiavimo su dieviškuoju Sėjėju.
Dalis beriamos sėklos nukrito šalia kelio, ir paukščiai ją sulesė. Deja, žmogaus širdis gali būti kaip tas pakelės griovys, kuriame geroji sėkla pasmerkta sunykti. Jėzus aiškino, kad žmogus gali nesuprasti sėklos vertės ir leisti, kad piktasis lengvai ją sunaikintų.
Mūsų dienomis pakelė yra ištisą dieną mus atakuojančios informavimo priemonės, ypač televizija ir internetas.
Žmonės daug laiko praleidžia prie mobiliųjų telefonų, gaudydami nevertingas sensacijas, žiniai apie dvasinius dalykus neskirdami jokio dėmesio.
Ypač pavojinga pakele tampa žmogaus širdis, kai jis visą dėmesį sutelkia į kūniškus malonumus. Tuomet laimi žmogaus priešas – velnias, be pastangų užvaldantis protą ir širdį.
Dalis sėklos nukrito ant uolos, ir jai nebuvo lemta sudygti ir atnešti vaisių. Jėzus aiškino, kad žmogaus širdis gali būti kaip nederlinga uola.
Žmogus gali džiaugsmingai priimti Dievo žodį, bet greitai jį ir užmiršti, ypač kai aplanko kokios nors negandos.
Žmogaus širdis panaši į nederlingą uolą, kai trūksta pastovaus ir tvirto nusiteikimo leisti beriamai Dievo sėklai nešti palaimingus vaisius.
Jei žmogus beveik nesimeldžia, neskaito jokios dvasinės literatūros, tuomet ištikus kančiai ar didesniems gyvenimo sunkumams nebeturi į ką atsiremti. Jis tampa panašus į uolą, neleidžiančia dieviškajai sėklai sudygti ir nešti vaisių.
Dalis sėklos nukrito tarp erškėčių. Tie erškėčiai yra pastovūs ir perdėti mūsų rūpesčiai, kad viskas gerai sektųsi, ir per didelis dėmesys medžiaginėms vertybėms.
Mūsų širdys dažnai būna panašios į šį erškėtyną, nustelbiantį Dievo žodį! Perdėtai rūpinamės sveikata, pinigais, gerove, o amžinąsias vertybes užmirštame.
Perdėti rūpesčiai yra tarsi erškėčiai, neleidžiantys Dievo žodžiui atnešti palaimingų vaisių.
„Dar kiti (grūdai) nukrito į gerą žemę ir davė derlių: vieni – šimteriopą grūdą, kiti – šešiasdešimteriopą, dar kiti – trisdešimteriopą“ (Mt 13, 😎. Mums visiems reikia budėti, kad mūsų širdys būtų ta gera žemė, kurioje Dievo sėkla atneštų palaimingų vaisių.
Mes budime, kai kasdien meldžiamės, kai baigiantis dienai pasitikriname, kaip ją praleidome, ir klaidas bei nuodėmes apgailime; mes budime, kai bent sekmadieniais dalyvaujame švenčiamose Mišiose ir kai reguliariai naudojamės Atgailos sakramentu.
Mes budime, kai kasdien dvasiškai save pamaitiname, skaitydami Šventąjį Raštą ar kitą gerą dvasinę literatūra.
Jei neturime geros knygos, galime save dvasiškai pamaitinti, klausydamiesi „Marijos radijo“ laidų. Ypač norėčiau pabrėžti gerų rekolekcijų svarbą, nes net kasdien paskiriant keletą minučių maldai, negarantuota, kad mūsų širdys taps gerąja žeme.
Todėl labai svarbu kasmet dalyvauti gerose rekolekcijose, kurių metu rimtai atnaujintume savo dvasinį gyvenimą.
Šį sekmadienį gera proga pasižvalgyti po savo gyvenimą ir susiorientuoti, kokia dirva yra mūsų širdis. Ar ji yra ta geroji žemė, kurioje išbertas Dievo žodis neša palaimingus vaisius?
