Kiekvienas veiksmas turi atoveiksmį: ką po rinkimų rezultatų antpirščiais tikisi rasti politikai, paklusniai leidęsi, kad kažkas loštų jais manipuliacijų žaidimą? Ir dar tokį, kuris pasibaigs ne jų pačių pergale, o neišvengiamu pralaimėjimu?
Arvydas Praninskas
Gerai tręšia – gerai augs
Lietuviškos politikos turguje to dar nebuvo: jau trečia valdančioji koalicija mažiau nei per dvejus metus! Tradiciškai rinkėjai nuimdavo derlių kas ketverius, atėję pjauti ir kulti į Seimo rinkimus, o dabar nebereikia nė metų. Šekit – štai iš pilko grumsto prasikalė ir padangėn žvaliai stiebiasi naujas premjeras, nauji žali ministrai. Jau sulapojo nauja Vyriausybės programa, prinoko naujoji dauguma, vėl džiugiai cypčioja iš pūdymui palikto sklypo velkami aprūdiję plūgai. Akivaizdu, kad politinėje gamtoje viskas smarkiai keičiasi, viskas spartėja: gal jau greitai imsime po du derlius per metus?
Agronomai tokiomis permainomis džiaugiasi – politinis ūkininkavimas taptų efektyvesnis ir kur kas pelningesnis. Tik, anot jų, nevalia laukti malonių iš gamtos, reikia ir savomis rankelėmis prisidėti. Pirmiausia – rūpestingu planavimu, tinkamu veislių parinkimu, savalaikiu sodinimu ir apgalvotu tręšimu. Pradžia, regis, sėkminga: suplanuota apdairiai, iki rinkimų dar pusė kadencijos. Žemės ūkio kultūros – tradicinės, laiko patikrintos, genetiškai atsparios permainoms, neturėtų nuvilti.
Pajudėjo ir sodinimo darbai. Tiesa, ekspremjeras Gintautas Paluckas kol kas dar nepasodintas, o ekspremjerės Ingos Ruginienės dar nėra už ką, užtat jau pavyko sėkmingai atsodinti premjerą Mindaugą Sinkevičių. Po kelių savaičių politikos lauke tikimasi užkasti Remigijų Žemaitaitį, o eksperimentiniame Vyriausiosios rinkimų komisijos sklype jau iškasta duobė ir Igno Vėgėlės sodinukui – kartu su moterims padovanotų rožių kerais. Taigi, kaip sakoma, procesas pajudėjo, vėl televizorius kaip senais sovietiniais laikais jei ne kasdien, tai bent kas savaitę parneša gerų naujienų iš laukų.
Belieka trąšos – bet tuo jau asmeniškai pasirūpino prezidentas Gitanas Nausėda, parlamentinės valstybės Seimą prispaudęs skirti gynybos išlaidoms 5–6 proc. BVP, t.y. bent 17 proc. visų biudžeto išlaidų. Visi supranta, kad ilgai tokios naštos Lietuva nepatemps, tačiau bent iki prezidento kadencijos pabaigos trąšos bus barstomos dosniai, tiksliai ir tik ten, kur reikia, nesidairant į augančią valstybės skolą. Neverta abejoti, kad jos žemės ūkiui duos didelės naudos, o kam konkrečiai, pamatysime. Kažkas tikrai turėtų išdygti – jei ne kariuomenės poligonuose, tai kur nors paežerėse, pajūryje ar salose. Nebūtinai Lietuvos: gal Ispanijos, gal Graikijos, gal Karibų. Kvaila būtų laikytis aklai įsikibus gimtųjų laukų, kai gyvename globaliame pasaulyje…
Mikliu rankos judesiu
Tačiau yra manančių, kad dabartinės permainos lietuviškos politikos turguje sietinos ne tik su tvaraus ūkininkavimo metodais, leidusiais per dvejus metus išauginti jau trečią Vyriausybę. Įtaresnieji jas sieja su įžūlėjančių turgininkų laužomais tradiciniais apgaudinėjimo papročiais, kurie siekia dar tuos laikus, kai vietoje ėriuko pirkėjams buvo stengiamasi iškišti seno ožio mėsą. „Mažeikių naftos“ padovanojimo Lietuvą ginsiantiems amerikiečiams, ir dar gerokai primokant, istorija – tik vienas iš garsesnių tokio nacionalinio gešefto pavyzdžių.
Pirkėjų, vis dar prisimenančių tos mėsos skonį, pasipiktinimas buvo toks didelis, kad politinio turgaus papročius neišvengiamai teko sušvelninti, tenkintis apsvėrinėjimu, produktų pakaitalais, senos mėsos gaivinimu, įmirkymu didinant svorį ar kilmės dokumentų klastojimu. Nors po kiekvieno apsipirkimo politikos turguje rinkėjai susivokdavo buvę apmulkinti, paprotinė teisė visgi neleido daužyti snukio apgavikams, vartyti prekystalių, laužyti svarstyklių. Neapgausi – negyvensi: kada Lietuvos politikoje buvo kitaip? Dauguma pasikrapštydavo pakaušį, duodavo sau žodį daugiau nebepirkti iš vieno ar kito partinio turgininko, bet vėliau arba pamiršdavo, arba, nieko geriau neradę, į pažadą numodavo ranka.
Tačiau dabar, sustiprėjus įspūdžiui, jog kažkieno įgudusi rankelė sukioja socialdemokratų Vyriausybes ir valdančiąsias koalicijas, įžvalgesnieji perspėja saugoti savo kišenes dar nė nepriėjus prie turgaus prekystalių. Esą prie pat įėjimo stalą pasistatė antpirštininkai, be kurių anuomet buvo neįsivaizduojamas nė vienas turgus Rusijoje. Regis, geras pavyzdys užkrečia: dabar jie kalba lietuviškai ir lygiai taip pat mikliai sukioja ant stalo antpirščius ar indelius, po kuriais pavožtas rutuliukas, siūlydami visiems pasitikrinti pastabumą, teisingai atspėti ir laimėti pinigų.
Susigundžiusieji neįsivaizduoja manipuliacijų galimybių, nežino, kad šalimais sukiojasi antpirštininkų sėbrai, kurstantys nenusileisti ir atsilošti, nežino, kad netoliese budi įspūdingi apsauginiai, pasirengę įsikišti ir nuraminti žaidėjus, pagaliau susivokusius, kad yra mulkinami, kai antpirščiai sukasi ratu, o vietoje laimingo rutuliuko, valdžiasklaidai azatiškai pritariant, iš po jų pasirodo tai vienas, tai kitas premjeras, tai vieni, tai kiti koalicijos partneriai, tai viena, tai kita Vyriausybės programa, tai viena, tai kita principinė politinė nuostata.
Pavyzdžiui, vienas premjeras reikalavo griežtos atsakomybės iš „Igničio grupės“ dėl jūrinių vėjo jėgainių parko vėlavimo ir ištratintų 50 milijonų. Miklus rankos judesys – ir po antpirščiu jau kita premjerė, jau nuosaikesnė, bet vis tiek kalbanti apie „Igničio“ vadovų atsakomybę ir įmonės akcijų išpirkimą. Vėl suktelėjimas – ir naujas premjeras nebereikalauja atsakomybės, atmeta „Igničio“ akcijų išpirkimą, norėtų tęsti jūrinių vėjo jėgainių parko statybą. Tie patys socialdemokratai, ta pati kadencija, ta pati rinkimų programa, tie patys antpirščiai, tas pats rutuliukas – o kur visuomenės ir valstybės laimėjimas? Padūduok!
Demokratijos imitavimo džiaugsmai
Paklaustas, kas taip sukioja socialdemokratų, iškart po Seimo rinkimų turėjusių konstitucinę daugumą, premjerus ir Vyriausybes – gal politikos turguje stalą pasistatę antpirštininkai? – politologas Bernaras Ivanovas, istorijos mokslų daktaras, atsakė, kad galime tik įtarti.
„Bet greičiausiai, kaip sakydavo Ježis Lecas, jeigu esi užtikrintas, tai kam abejoti? Aišku, kad viešasis interesas čia neatlieka absoliučiai jokio vaidmens. Mūsų nomenklatūrinė žiniasklaida visą laiką pūtė į vieną dūdą, demonstruodama kažkieno didžiulį nepasitenkinimą R.Žemaitaičiu. O kodėl juo? Ne todėl, kad jis geras ir myli liaudį, ne. Priežastis ta pati, kaip buvo ir Rolando Pakso atveju: jis visiškai nekontroliuojamas. Nevaldomas. Jis neprisiekė ištikimybės tam tikrajam valstybės elitui, Lietuvos šeimininkams, todėl jį, be abejo, reikėjo išmesti. Nes kol jisai koalicijoje, tol jis dėmesio centre. Tol gali vykdyti rinkimų kampaniją ir trukdyti kai kam atlikti „tautos gelbėtojo“ vaidmenį. Pažiūrėkime, kaip dabar sužydėjo ponas I.Vėgėlė. Kaip įjungtas radijo imtuvas jis labai teisingai kalba apie korumpuotus veikėjus, piktus oligarchus, išnaudojamą liaudį. Klausaisi ir ausys linksta. O šiaip tie visi nomenklatūriniai sukinėjimai skirti tik tam, kad liaudis tikėtų tuo, jog pas mus – nuostabi demokratija. Va, matot, kaip mes keičiame premjerą po premjero, atsižvelgdami į žmonių nepasitenkinimą, kurį jie išreiškė išėję su žvakėmis į gatves. Tad ir mes savo ruožtu išreiškėme nepasitenkinimą, išmetėme tą niekadėją, ir viskas iškart išsisprendė“, – ironizavo pašnekovas.
Pasak jo, pilietinis veikimas „iš viršaus“ irgi daug ką pasako. „Šiaip jau pilietinis gaivalas visada kyla iš apačios, iš pačios visuomenės, iš valdžios nekontroliuojamų visuomeninių organizacijų, iš savivaldos. O Lietuvoje viso to nėra.
Nei savarankiškų organizacijų, nei savivaldos, kuri jau 35 metus vertikaliai integruota ir griežtai kontroliuojama. Pilietinei visuomenei nėra iš ko rastis, ji išblaškyta, atomizuota. Visos mūsų nomenklatūrinės valdžios, kokios tik buvo, darė absoliučiai viską, kad, neduok Dieve, neatsirastų normalių profsąjungų, normalių pilietinių organizacijų, kad visos jos būtų kontroliuojamos ir valdomos per išteklius. Visais įmanomais būdais buvo siekiama pasodinti jas ant lesyklos – ir tegul sėdi ramiai ten nečirškėdamos. Todėl visa, ką stebime, yra elementari imitacija ir žmonių kvailinimas. O kadangi didelė dalis jų yra paviršutiniški, neišsilavinę, paiki, tai iš esmės viskuo tiki“, – pridūrė B.Ivanovas.
Jo teigimu, sovietmečiu „homo sovieticus“ projektas labai sėkmingai išrovė iš žmonių savigarbą. „Todėl jie tik čiaumoja tuos gyvulių ūkyje jiems pabertus kombinuotus pašarus ir tiki vis užsilipančiais ant bačkos. Ir net negalima jų dėl to kaltinti, nes jie sužaloti tos sovietinės traumos. Aišku, yra išimčių, yra viena kita dešimtis tokių žmonių, kaip amžiną atilsį Antanas Terleckas, bet, deja, jie nieko nepakeis. Juos marginalizuoja, išstumia kažkur į paraštes, o jeigu, neduok Dieve, kyla koks gaivalas, tai juk iš mūsų puikiosios nomenklatūrinės žiniasklaidos jau žinome, kad čia riaušės. Nes jeigu kažkoks protestas nekontroliuojamas iš viršaus, tai automatiškai yra riaušės. Todėl jie prie vairo ir stato itin lojalų žmogų, kad nomenklatūrai nekiltų didesnių problemų, o jau iškilusias būtų galima spręsti be triukšmo, ir kad visokie germanai ir stepukoniai toliau sau ramiai galėtų gyventi Lietuvoje. Todėl naujo puikaus žmogaus atėjimas kartu su senąja gvardija turi užtikrinti dar dvejus sėkmingus metus nomenklatūrai. Ir jis jai atidirbs“, – prognozavo pašnekovas.
O tai, pasak jo, reiškia, kad rudenį mus apiplėš taip, kaip dar nesame matę. „Sisteminė žiniasklaida jau pratina prie minties, kad senatvės pensijos amžių reikia prailginti iki 70 metų, kad reikės kelti visus įmanomus mokesčius. Juk valstybės išlaidų pilietinė visuomenė nekontroliuoja, nes jos paprasčiausiai nėra. Kai kurie politikai tiesiog šiurpsta pamatę Seimo Audito komiteto inicijuotų valstybės auditų ataskaitas, rodančias, kas dedasi Krašto apsaugos ministerijoje ar LRT. Bet, pasirodo, viskas gerai: Seimas tik pamala tai, ko dėl minkštumo sumalti neįmanoma, kyla šioks toks triukšmelis, pasisako keli nepatenkinti, bet tai ir viskas. Tiesiog gražu žiūrėti. Vėl švento pasipiktinimo istorija kaip ir Aurelijaus Verygos ir Gabrieliaus Landsbergio susikirtimo atveju, kai pirmasis prieš kurį laiką paklausė, ar tiesa, kad Landsbergiai ruošiasi parduoti savo verslą ir keltis iš Lietuvos, o antrasis karštai tą paneigė ir labai piktinosi šitokia rusiška propaganda. O dabar paaiškėjo, kad tas verslas jau parduotas. Taigi, suprantame, kur mes gyvename, ir reikia suvokti, jog tai tęsis ir toliau“, – pridūrė politologas.
B.Ivanovo teigimu, už ką balsuos žmonės po dvejų metų, nomenklatūrai visiškai vienodai. „Ateis konservatoriai – bus tas pat, nes jie, socdemai, liberalai, „skvernelininkai“ – absoliučiai ta pati „chebra“, tik skirtingais pavidalais. Kažkada Rytų Vokietijoje irgi buvo daugpartinė sistema, tik iš tikrųjų valdė Honeckeris. Ta daugpartinės sistemos imitacija labai gerai primena tai, ką dabar turime Lietuvoje. Iš to soclagerio „daugiapartiškumo“ mes taip ir neišlindome. Valdo ta pati nomenklatūra, jokio skirtumo, ką išrinko, socdemus ar konservatorius. Viskas skirta tik tam, kad ji gerai gyventų, kad už eurą kažką nusipirkę ir pardavę už daug milijonų galėtų susikrauti lagaminus į kokį malonesnį kraštą.
Kaip sakė mūsų prezidentas, gyvename sisteminės korupcijos sąlygomis. O jeigu ji sisteminė, tai geriau nieko nejudinti, nieko nekeisti, kad viskas nesugriūtų. Juk išeina taip, kad ant tos sistemos valstybė laikosi. Paklausykime „valstybininkų“ ir panašių – ta pati žinia: nedrįskite nieko liesti, tai antivalstybinė veikla, o tą siūlantys – valstybės priešai. Va taip ir gyvename. O nenorintiems taip gyventi belieka stebėtis, kodėl degalų kainos pas mus gerokai didesnės nei Lenkijoje, kodėl parduotuvėse permokame kosminiu mastu, kodėl maisto produktų asortimentas siaubingai skurdus. Patyriau šoką pamatęs, kad kažkokioje Neapolio geležinkelio stoties parduotuvėje apsipirkti galima geriau, nei didžiausiuose Lietuvos prekybcentriuose. Bet tai irgi yra pasekmė to, kas dedasi mūsų valdžioje ir kas yra nutikę su mūsų visuomene. Todėl, manau, galima visus pasveikinti su tuo, kad rudenį mus smaugs taip, kad mažai nepasirodys. Kauksime visi, nes visus tuos antrosios pensijų pakopos milijardus jie atmuš su kaupu ir įvairiais pavidalais. Kels visus įmanomus mokesčius, didins pensinį amžių taip, kad turėsime dirbti iki grabo lentos. Tad visos tos valdžios perturbacijos – tik kasdienio gyvenimo rutina, demokratijos imitavimo džiaugsmai“, – apibendrino B.Ivanovas.
Visuomenės veidrodis
„Pradėkime nuo to, kad valdžia – tai mūsų veidrodis. Kiekviena tauta turi tokią valdžią, kurios nusipelno“, – pastebėjo Povilas Gylys, publicistas, visuomenės veikėjas, habilituotas ekonomikos mokslų daktaras, paklaustas apie įtartiną svarbiausių politinių pasikeitimų panašumą į antpirštininkų stumdomus apvožtų siurprizų indelius: balsuodami norėjote išlošti, po rinkimų laukėte Vilijos Blinkevičiūtės – šekit G.Palucką, kažko iš jo tikėjotės – imkite I.Ruginienę, manėte, kad įsibėgės jos Vyriausybė – štai jums M.Sinkevičius…
„Iš kurgi ta valdžia atsirado? Na, juk ne Putinas ją pastatė, mano manymu. Antra, valdžia nebus ideali, ypač tokioje situacijoje, kai protingi, padorūs žmonės į ją neina. Jau 35 metus esu viešajame gyvenime, prisimenu ne vieną ir ne dešimtį žmonių, kurie kalbinti atsakydavo – na, apipils purvu, atims gerą vardą, ir viskas, būsi sunaikintas. Pamenat, kaip Justiną Marcinkevičių sunaikino? Turime visą laiką tai prisiminti: kritikuokime valdžią, bet neužmirškime ir savęs. Toliau – atrodo, kad šioje situacijoje neturime rimtų permainų. Socdemai yra tik šiek tiek švelnesnis konservatorių, kurie, beje, iš tikrųjų nėra konservatoriai, variantas. Rinkome alternatyvą jiems, žmonės manė, kad bus kitaip, bet matome, kad viskas liko kaip buvę. Liko karo ideologija, liko genderizmas, niekaip neišsprendžiame diplomatinių santykių su Kinija klausimo. Kalbu tik apie Kiniją, nes čia net nėra dėl ko ginčytis. Galima ginčytis dėl Baltarusijos ar Ukrainos, bet tik ne dėl Kinijos: nėra kitos ES ir NATO šalies, kurios diplomatiniai santykiai su ja būtų kaip mūsų. Manau, jog tai yra politinio idiotizmo apraiška, kurios ir šita valdžia nesprendžia. Jei nieko nesako prezidentas, tai gali griežtai pasakyti valdančioji koalicija, nes parlamentinėje valstybėje ji yra stipresnė už prezidentą. Nežinau, ar šita koalicija tą žino. Bijau, kad ne. Prezidentas tapo Vyriausybės dalininku – tą rodo užsienio reikalų ministro pavyzdys. Buvusi krašto apsaugos ministrė Dovilė Šakalienė taip pat buvo jo, buvęs energetikos ministras Žygimantas Vaičiūnas – irgi, buvęs aplinkos ministras Povilas Poderskis – taip pat. Tai palaukit, ne prezidentas yra Vyriausybės dalininkas. Yra tauta, kuri išrenka į valdžią partijas. Jos sudaro koaliciją, ir būtent ji lemia Vyriausybės sudėtį. Prezidentas tik nepraleidžia skandalingų atvejų, t.y. politikų, kurie neatitinka elementarių reikalavimų“, – sakė P.Gylys.
Jis sakė manantis, kad vadinamieji antpirštininkai, įgudusiai sukiojantys premjerus ir koalicijas, yra ne Lietuvoje. „Mes gi suprantate, kad nė viena Baltijos valstybė nėra suvereni spręsti kai kurių dalykų. Manau, kad tam tikros permainos diktuojamos iš toli. Aš tai vadinu Epšteino koalicija, kuri, mano manymu, valdo vakarinę pasaulio dalį. Dabar belieka žiūrėti, kas čia bus.
Turime situaciją, kai labai švarių žmonių politikoje mažai. Tarkime, be jokių dėmių buvo I.Ruginienė. O apie kitus, vos tik jie iškeliami, ima aiškėti negražūs dalykai. Antra vertus, na nėra tų šventųjų, reikia rinktis iš to, kas yra. Nemanau, kad M.Sinkevičius yra kažkoks kriminalinis elementas, tie jo telefonai ar televizoriai, sakyčiau, tik smulkmenos, palyginus su „Foxpay“ reikalais, Monikos Navickienės kelione į Dubajų už kažkieno pinigus ar šventosios šeimos nuotykius švietimo kapitalizme. Visa tai žymiai rimčiau. Todėl, manau, šiuo atveju neturėtume prarasti budrumo – reikia vertinti kritiškai, dalykiškai, objektyviai. Ir pasakyti: yra reputacinių problemų ir šitoje Vyriausybėje. Bet nepadarykime taip, kad grįžtų tie, kurie turi dar didesnių reputacinių problemų. Nežinau, kaip kiti, bet aš, pavyzdžiui, nei Ingridos, nei Gabrieliaus nepasiilgau. Todėl kritikuokime ir žiūrėkime, gal atsiras kokia politinė alternatyva“, – pridūrė P.Gylys.
Turi prisiimti atsakomybę
Politikas, advokatas, buvęs Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas mano, kad didžiąją kaltės dalį dėl to, jog nepraėjus nė dviem metams po rinkimų darbą iš naujo pradeda jau trečia Vyriausybė ir valdančioji koalicija, turi prisiimti socialdemokratai.
„Jie atėjo į Seimą nepasiruošę, pradėjo nuo melagysčių, visą laiką priekyje statė V.Blinkevičiūtę. Žmonės, matyt, ją matė premjere, bet paaiškėjo, kad viskas ne taip. Ir šis procesas tęsiasi iki šiol. Kitas dalykas – man kelia nuostabą, kad tokias tradicijas, tiek daug narių, dalyvavusių atkuriant valstybę, turinti partija nepasirūpino pamaina, nesugebėjo paruošti politikų, kurie sklandžiai perimtų valdžios pozicijas. Ir, žinoma, turėtų idėjų, nes juk ir šitos Vyriausybės sudarymas vyko tarsi visai be jų. Atrodo, paprasčiausiai pritariama visiems „Vardan Lietuvos“ programiniams teiginiams. Paskirtasis premjeras nepristatė nei savo paties, nei visos Vyriausybės tikslų, prioritetų, aiškios veiksmų programos. Taip, formaliai Vyriausybės programa bus tvirtinama Seime, bet iki to laiko mes taip ir neišgirdome, kokių tikslų siekdami jie nusprendė pakeisti praktiškai kone pusę buvusios Vyriausybės. Man šia prasme trūksta aiškumo: juk politikoje viskas turi suktis apie idėjas, sumanymus, pokyčius, ideologinius dalykus. Vietoje to kalbame tik apie asmenis, apie kažkokias su jais susijusias istorijas, apie visokius skeletus spintose. O apie idėjas kalbama mažiausiai“, – atkreipė dėmesį pašnekovas.
Todėl, pasak A.Paulausko, neturėtų stebinti, kad jei socialdemokratai yra silpni, oponentams kyla stiprus noras juos daužyti, ir tą jie daro su dideliu malonumu, šitaip ir visiems kitiems demonstruodami savo jėgą.
Socialdemokratai premjeru patvirtino G.Palucką, nors žinojo apie jo reputacines „uodegas“. Po to patvirtino premjere I.Ruginienę, nes žinojo, kad ji tokių „uodegų“ neturi. Dar vėliau apsigalvojo ir nusprendė ją pakeisti M.Sinkevičiumi, nors žinojo apie jo reputacines „uodegas“, kurios, beje, ėmė lįsti dar jam būnant paskirtuoju premjeru. Paprašytas pasvarstyti, kaip reikėtų suprasti tokį LSDP politinės atrankos algoritmą, pašnekovas atkreipė dėmesį į, anot jo, dabar labai madingą chaoso teoriją.
„Gal ir čia viena iš jos atmainų, skelbianti, kad niekas nieko nevaldo, niekas nieko neorganizuoja, o tiesiog neriama į dulkių debesies chaosą. Vienus jis išpurvina, o kiti, vėjui pakeitus kryptį, lieka švarūs. Man atrodo, kad socialdemokratų poreikis keisti Vyriausybę nebuvo aiškiai suformuluotas ir pateiktas žmonėms. Tarkime, paskelbus, kad štai šis premjeras turi vienų ar kitų konkrečių savybių, kurių stokojo buvusi premjerė, ir dėl to naujoji Vyriausybė sklandžiai ir efektyviai dirbs likusius dvejus metus. Nors iš esmės dirbs tik metus, nes prasidės vieni ir kiti rinkimai.
Be to, atkreipkite dėmesį: M.Sinkevičius kalba labai jau neužtikrintai. Atrodo, kad jis iki galo taip ir neapmąstė nei savo strategijos, nei taktikos, nei svarbiausių tikslų. Juk galėtų išeiti ir pasakyti: man liko dveji metai, noriu padaryti štai tokius svarbiausius tris darbus. Viską apsvarsčiau, turiu patirties ir žinau kaip, todėl sakau, kad galiu padaryti tą, šitą ir aną. Žmonėms būtų aišku. Padarys, nepadarys – čia jau kitas klausimas, tačiau bent jau aiškiai suformuluotų savo tikslus. Kol kas vien klaustukai. Ar Budrys bus ministru, ar ne, užsienio politika keisis ar liks tokia pat… Man trūksta jo paties apsisprendimo, griežto nusistatymo – apsisprendžiau, einu pirmas, veduosi savo būrį, mes per dvejus metus padarysime tą ir tą, duokite man tokią galimybę. Ir būtų aišku. O dabar kažkokio algoritmo nematyti. Žiūrėkit: kandidatė į aplinkos ministres tik prieš dvi dienas sužinojo, kad ją siūlys į tokias pareigas. Tai atsiprašau: būti premjeru M.Sinkevičių ruošė jau keletą mėnesių, o jis ministrą pasiūlė tik prieš dvi dienas? Man trūksta aiškumo ir tvirtumo toje visoje Vyriausybės formavimo istorijoje“, – konstatavo A.Paulauskas.
