Kodėl gandrai renkasi sąvartynus, o ne Afriką?
Atsakymas, deja, labai paprastas – maistas. Atviri sąvartynai Ispanijoje, Portugalijoje ar Pietų Prancūzijoje gandrams tapo tikru savitarnos restoranu, veikiančiu ištisus metus. Kam skristi tūkstančius kilometrų į Afriką, jei maisto likučių galima rasti kur kas arčiau?
„Anksčiau rudenį jie tiesiog išskrisdavo. Dabar matome, kad vis daugiau jų lieka. Ir ne natūraliose pievose, o prie atliekų konteinerių“, – pasakoja paukščius trisdešimt metų stebintis ornitologas Mindaugas. Nors toks prisitaikymas atrodo protingas, jo kaina – nematoma, bet didelė.
Patogumo kaina: nematomi pavojai
Šis lengvesnis kelias slepia mirtinus spąstus. Sąvartynuose gandrai ne tik randa maisto likučių, bet ir priryja plastiko, chemikalais užterštų atliekų ir kitų daiktų, kuriuos supainioja su varlėmis ar vabzdžiais.
Toksiškas maistas ir plastiko spąstai
„Esame radę gandrų skrandžiuose guminių pirštinių, folijos, net audinių atraižų. Jie tiesiog ryja viską, kas panašu į maistą“, – dalijasi specialistas. Sunkieji metalai ir kiti teršalai kaupiasi paukščių organizme, ilgainiui paveikdami jų sveikatą ir gebėjimą susilaukti jauniklių.
Mirtini elektros spąstai
Dar vienas pavojus – elektros linijos. Gandrai mėgsta tupėti ant vidutinės įtampos stulpų, kurie dažnai stovi netoli sąvartynų ar gyvenviečių. Didelis sparnų mojis gali lengvai sujungti du laidus, ir paukštis žūva akimirksniu. Ypač dažnai taip nutinka jauniems, dar nepatyrusiems gandrams, kurie neišmoksta saugiai manevruoti tarp laidų.
Ar mūsiškiai gandrai taip pat lieka?
Ši tendencija labiausiai pastebima Vakarų Europoje. Didžioji dalis mūsų, Rytų Europos, gandrų vis dar ištikimai keliauja į Afriką. Tačiau pokyčiai jaučiami ir čia – jų migracijos kelias pamažu trumpėja. Dalis paukščių nebeskrenda toli už Sacharos, o žiemoja Izraelyje ar Egipte, tarsi ieškodami kompromiso.
Mokslininkai prognozuoja, kad per kelis dešimtmečius ir mūsų gandrai gali visiškai atsisakyti kelionių per Sacharą.
Kokia ateitis laukia gandrų?
Nors trumpuoju laikotarpiu žiemą išgyvena daugiau paukščių, ilgalaikė perspektyva kelia nerimą. Gandrai tampa visiškai priklausomi nuo sąvartynų, kurie dėl Europos Sąjungos direktyvų gali būti uždaryti ar pertvarkyti. Kas tuomet? Grįžti prie natūralių maisto šaltinių jie nebemokės, o natūralios buveinės – pievos ir šlapynės – pamažu nyksta.
Be to, didžiulės paukščių sankaupos vienoje vietoje sudaro puikias sąlygas plisti ligoms.
„Tai, ką matome, yra ne evoliucija, o greičiau iš nevilties gimęs sprendimas“, – apibendrina Mindaugas. Tad kitą kartą pamatę gandrą žiemą, prisiminkime, kad už šio neįprasto vaizdo slypi sudėtinga ir nerami istorija.
