Dvarponio sindromas atrodo nepagydomas, nes prezidentas nestabdo ir vis labiau klimpsta nusišnekėjimų liūne. Nereikia nė sakyti, kokią žalą valstybės reputacijai ir mūsų visų saugumo interesams daro toks viešas valstybės pareigūnų tarpusavio santykių aiškinimasis prastokos tarptautinės situacijos fone.
Prezidento atstovas paskelbė pono pageidavimus keisti ambasadorių skyrimo tvarką, kad ji būtų panaši į teisėjų, kur prezidentas laisvai gali rinktis, ką skirti iš atrankoje sėkmingai dalyvavusių kandidatų. Palikdamas nuošalyje, kiek tobula yra teisėjų skyrimo tvarka ir kokius kandidatus prezidentas kartais ten išsirenka, vis dėlto negaliu nutylėti, kad prezidento pageidavimai prasilenkia su Konstitucija. O tada ir kyla klausimas, ką čia prezidentas daro ir kam jis iš tikrųjų dirba.
Taigi ambasadoriai nėra teisėjai, ir tuo savaime daug pasakyta. Teisėjų skyrimui nereikia kitos valstybės agremano, tad didelė jų skyrimo procedūros dalis iš tikrųjų gali būti vieša. Tačiau svarbiausia, jog pagal Konstituciją prezidentas tikrai gali laisviau rinktis teisėjus, nes skiria juos dekretu vienasmeniškai, bet su Teisėjų tarybos pritarimu konkrečiai prezidento pasirinktai kandidatūrai (Konstitucijos 84 str. 11 p. ir 112 str.). Ministro Pirmininko pritarimo šiam dekretui nereikia.
Su ambasadoriais gi yra priešingai. Pagal Konstitucijos 84 str. 3 p. juos prezidentas skiria tik Vyriausybės teikimu, kas savaime suponuoja, jog ne prezidentas, o Vyriausybė renkasi kandidatą ir turi pateikti jį prezidentui. Maža to, pagal Konstitucijos 85 str. prezidento dekretą dėl ambasadoriaus skyrimo dar turi pasirašyti Ministras Pirmininkas.
Todėl tai, kas vyksta, galima vadinti įžūliu teisiniu nihilizmu – atviru Konstitucijos ignoravimu, taip pat mėginimu uzurpuoti Vyriausybės galias. Apie pagarbą valstybei ištikimai tarnaujantiems ambasadoriams ar tiesiog žmogui čia nėra ką ir kalbėti. Pakanka to, jog prezidentas turi priešų sąrašą. Tik nenurašykime to patarėjų saviveiklai, nes Konstitucijoje numatyta Respublikos Prezidento, o ne jo patarėjų ar prezidentūros institucija.
Tai dar ne viskas. Viešumoje linksniuojamos ambasadorių pavardės su jų asmeninėmis savybėmis. Priminsiu, kad pagal įstatymus tai yra įslaptinta informacija, nes pagal tarptautinę diplomatinių atstovų skyrimo praktiką procedūra iki agremano gavimo yra konfidenciali. Kas šią informaciją “nutekino” – prezidentas ar jo atstovai, užsienio reikalų ministras ar URM tarnautojai, kiti valstybės pareigūnai – galima nustatyti tik pradėjus ikiteisminį tyrimą. Ar jis pradėtas? Ne. Ką tai savaime mums pasako apie generalinės prokuratūros, kurios vadovo kandidatūrą parenka prezidentas, veiklą?
Dainius Žalimas ketina būti prezidentu. Tekstas iš jo Facebook paskyros.
