„Prieš pasirodymą ilgai žiūriu žiūrovams į akis – dažniausiai jos spinduliuoja šilumą, o tai leidžia juos pakviesti į savo „namus“ – mūsų pasirodymą, – sako Pauline Fremeau. Jau netrukus kompozitorė ir muzikantė, kurianti muziką cirko pasirodymams, festivalyje „ConTempo“ pasirodys kartu su trupe „Gratte Ciel“ ir meditatyviu spektakliu dideliame aukštyje – „RoZéO“.
Prancūzės pažintis su cirko scena prasidėjo gerokai anksčiau nei šis projektas – iš pradžių ji prisidėjo prie kitų cirko pasirodymų techninio pasiruošimo ir vadybos, o vėliau ėmė jiems kurti muziką. Kaip pati sako šiandien, cirkas padėjo atrasti šeimą – bendruomenę, kurioje nebaisu eksperimentuoti ir ryžtis tam, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo neįmanoma.
Pauline, gal galėtum daugiau papasakoti apie „Gratte Ciel“ ir tai, kaip tapai šios trupės dalimi?
Prie „Gratte Ciel“ prisijungiau prieš ketverius metus, nors pati trupė gyvuoja gerokai ilgiau. „Gratte Ciel“ specializuojasi akrobatiniuose pasirodymuose dideliame aukštyje. Viskas prasidėjo nuo spektaklio „Place des Anges“ – vieno didžiausių atvirose erdvėse rodomų spektaklių, su kuriuo trupė iki šiol gastroliuoja įvairiose pasaulio šalyse. Trupę subūrė kalnų entuziastai – alpinistai ir žygeiviai, kurie pradėjo kurti pasirodymus kalnų aplinkoje. Vėliau jų kūryba persikėlė į miesto viešąsias erdves – rotušes, aikštes ir kitas atviras vietas. „Place des Anges“ tapo atspirties tašku ir kitiems trupės projektams.
Mano kelias į trupę prasidėjo nuo spektaklio „RoZéO“. Iki tol jau daugelį metų dirbau cirko srityje. Karjerą pradėjau kaip techninės komandos narė – rūpinausi vadybiniais darbais, padėjau statyti palapines ir rengti techninę įrangą. Vėliau tai mane atvedė į Jungtinėje Karalystėje įsikūrusią cirko trupę „NoFit State Circus“, kur pamažu pradėjau kurti ir atlikti muziką cirko pasirodymams. Anksčiau jau buvau dirbusi su viena iš spektaklio režisierių Camille Beaumier, todėl ji susisiekė su manimi ir pakvietė prisijungti prie šio projekto.
Ko per visus šiuos metus išmokė cirko gyvenimas?
Kurti didelius dalykus turint labai mažai. Cirkas kilo iš aplinkos, kurioje žmonės dažniausiai neturėjo daug finansinių galimybių, gyveno netradicinį gyvenimą – nuolat keliavo, turėjo prisitaikyti prie naujų aplinkybių. Nori ar nenori, tai išmoko pasiimti tai, kas yra aplink ir išnaudoti kuo geriau. Tam reikia daug kūrybiškumo ir išradingumo.
Dar vienas dalykas, kurį išmokau – jei bijai kažką daryti, imk ir daryk. Kalbant apie muziką, visada buvau labai drovi. Pasirodymai scenoje nebuvo kažkas, kas man buvo įgimta ar natūralu – tai atėjo pamažu. Manau, kad jei ne cirkas, tikriausiai niekada nebūčiau pradėjusi groti.
Galiausiai, cirkas man suteikė šeimą – žmonių bendruomenę, kuri skatino bandyti, būti drąsiai ir eksperimentuoti saugioje aplinkoje. Akrobatai nuolat mokosi naujų dalykų, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo neįmanomi ar net pavojingi. Ir vis dėlto jie pasiryžta. Man tai yra nepaprastai įkvepiantis pavyzdys.
Netrukus tavo kurtą muziką spektaklyje „RoZéO“ išgirs „ConTempo“ publika. Įdomu, kas tapo pagrindiniu „RoZéO“ muzikinio takelio įkvėpimo šaltiniu?
Muzika šiame spektaklyje užima labai svarbią vietą, nes ji buvo kuriama tuo pačiu metu kaip ir pats pasirodymas, glaudžiai bendradarbiaujant visai kūrybinei komandai. Pagrindinis įkvėpimo šaltinis buvo kraštovaizdis – spektakliui ruošėmės įvairiose vietose: miškuose, pelkėse, stebėjome gamtos judesius – medžius, vėją, debesis. Klausiausi aplinkos ir įrašinėjau joje girdimus garsus.
Kuriant muziką, mano cirko namelis ant ratų stovėjo tiesiai priešais artistus, todėl galėjau aiškiai matyti jų judesius. Norėjau perteikti emocijas, kurias jaučiau stebėdama tiek juos, tiek aplink supantį kraštovaizdį. Būdavo akimirkų, kupinų visiškos ramybės, tačiau būta iri intensyvių patirčių – jas primindavo ugnikalniai, ugnis, vėjo energija ir jėga. Norėčiau, kad visa tai pajustų ir žiūrovai – šis kūrinys yra labai emocionalus.
Kiek spontaniškumo ir improvizacijos yra šiame pasirodyme, o kiek muzikinės kompozicijos sukurta anksčiau?
Didžioji muzikinės dalies dalis yra sukurta iš anksto – spektaklyje naudojame daugybę instrumentų ir iš anksto įrašytų elementų. Čia susijungia įrašyta muzika ir gyvai mano atliekami kūriniai – groju pianinu, klarnetu, bosu, violončele, taip pat naudoju savo balsą ir „loop“ stotelę, leidžiančią sluoksniuoti bei kartoti garsus.
Atlikėjams reikalingi tam tikri orientyrai, jie turi gerai pažinti muziką, kad galėtų sekti choreografiją. Vis dėlto man lieka ir erdvės improvizacijai – tai ypač aiškiai galima išgirsti spektaklio pabaigoje.
„Rhozeo“ rodomas atvirose erdvėse – gamtoje ir miestuose. Kaip aplinka veikia patį pasirodymą?
Tai yra neatsiejama visos patirties dalis. Spektaklis buvo kuriamas dialoge su skirtingomis erdvėmis ir gamtos elementais. Aplinka visuomet daro įtaką tam, kaip žiūrovai patiria pasirodymą. Jei labai vėjuota, žiūrovai ne tik stebi spektaklį, bet ir patys jaučia vėją, girdi jo skleidžiamus garsus – tai sukuria visiškai kitokią atmosferą ir pasakoja naują istoriją.
Jei pasirodymas vyksta prie jūros ar paplūdimio, o aplink vyrauja ramybė, visa patirtis gali atrodyti kur kas ramesnė ir lengvesnė. Kartą pasirodėme per audrą – virš mūsų kaupėsi juodi debesys, žaibavo, ir tai sukūrė itin dramatišką atmosferą. Visuomet tikime, kad svarbu prisitaikyti ir pasitikėti tuo, ką pasiūlo aplinka, o ne bandyti jai pasipriešinti.
Kas šiame spektaklyje sudėtingiausia?
Visų pirma, tai, jog „RoZéO“ yra spektaklis, o ne koncertas, todėl turiu prisitaikyti ir tapti viena iš jo veikėjų. Judu kartu su savo instrumentais, o tai nėra lengva. Kartu tokia patirtis leidžia pasijusti gyvai ir būti čia bei dabar – negaliu visko pernelyg tiksliai suplanuoti ar kontroliuoti. Tai paliečia.
Su trupe pasirodome pačiomis įvairiausiomis sąlygomis – kartais pučia stiprus vėjas ar lietus krinta tiesiai ant pianino – neturime tradicinės scenos. Yra buvę situacijų, kai dėl itin sudėtingų sąlygų neturėjau galimybės groti. Pavyzdžiui, Kinijoje lijo taip stipriai, kad net negalėjau išsitraukti savo instrumentų. Tačiau spektaklis vis tiek vyko – mūsų idėja yra patirti aplinką, pajusti gamtos stichijas ir jas priimti, o ne bandyti joms priešintis.
Kaip jautiesi prieš pasirodymus? Vis dar kyla jaudulys?
Įtampą jaučiu prieš kiekvieną pasirodymą, juk prigimtyje nesu atlikėja. Anksčiau dirbdama cirke prieš spektaklius visada būdavau užsiėmusi – tikrindavau, ar viskas veikia tinkamai, rūpindavausi, kad viskas būtų savo vietose. Galbūt tai padėdavo užsimiršti.
Kiekvienas pasirodymas reiškia susitikimą su žiūrovais, kurių nepažįsti. Pirmąsias penkias minutes dažnai galvoju: kas yra šie žmonės – ar mūsų energijos sutaps? Spektaklio pradžioje vaikštau tarp žiūrovų ir žvelgiu jiems į akis. Jie pažvelgia atgal, nusišypso, ir dažniausiai visas stresas tiesiog išgaruoja. Jie trumpam tampa draugais, o tada galiu iš tiesų pasinerti į pasirodymą.
Tai savotiškas kvietimas publikai: „Užeikite į mano namus ir pamatykite, kaip gyvenu.“ Vėliau žiūrovai iš tiesų pakviečiami į patį pasirodymo centrą, kur gali iš arti patirti aukščio pojūtį. Per visą pasirodymą labai stipriai jaučiu bendrystę. O pabaigoje atrodo, kad visi kartu išgyvename tas pačias emocijas.
Užsiminei apie publiką – kokios būna žiūrovų reakcijos, kokiomis mintimis ir emocijomis jie dalijasi?
Žmonės skirtingose šalyse reaguoja nevienodai – tai lemia ir kultūriniai skirtumai. Tačiau dažnai matau žmones verkiančius, net jei patys ne visada gali paaiškinti kodėl. Žiūrovai dažnai prieina būtent prie manęs, nes pasirodymo metu esu vienintelė atlikėja, stovinti ant žemės. Jie dėkoja, kartais graudinasi – turbūt tai yra stipriausia reakcija ir didžiausia padėka, kokią artistas gali gauti. Dažnas ieško fizinio ryšio – paima už rankos ar apkabina. Kartais tai atrodo beveik kaip dvasinė patirtis. Nuostabu, kad žmones gali paliesti atlikėjų judesiai ir jų kuriami vaizdiniai.
Dar viena tema, apie kurią mums svarbu kalbėti, yra lėtėjimas. Šiandien, išmaniųjų telefonų, interneto ir nuolatinio dirgiklių srauto pasaulyje, viskas vyksta neįtikėtinai greitai. Spektaklius, filmus ir vaizdus vartojame kasdien, didelėmis dozėmis. Vienas mūsų tikslų buvo pakviesti žmones sustoti, įsižiūrėti ir tiesiog pajusti. Todėl spektaklyje nėra nuolatinio veiksmo – jis skleidžiasi lėtai, turi ilgą įžangą. Tai mūsų kvietimas sulėtinti tempą ir bent trumpam sustoti.
Manau, viena iš priežasčių, kodėl šis spektaklis taip paliečia žmones, yra tai, kad jame beveik nėra žodžių – tik labai trumpas įvadas pradžioje. Patirtis kuriama daugiausia per muziką ir judesį, o tai, regis, pasiekia žmones nepaisant kultūrinių skirtumų ar tautybės. Yra dalykų, kuriais dalinamės visi – emocijos, mūsų širdys. Galbūt būtent todėl šis spektaklis leidžia žmonėms iš naujo prisiliesti prie kažko labai svarbaus – pačios žmogiškumo esmės
„RoZéO“ bus rodomas tarptautiniame scenos menų festivalyje „ConTempo“ rugpjūčio 1-2 dienomis „Kauno grūdai“ gamyklos kieme, Kaune. Festivalio programa: contempofestival.lt
Spektaklio pristatymą „ConTempo“ festivalyje remia Prancūzų institutas Lietuvoje.
Teksto autorė: Ieva Klimaitė
