Yra atlikta daugybė tyrimų, kuriais buvo nustatinėjamas nuolatinio arba ilgalaikio perteklinio kalorijų vartojimo poveikis – rezultatas yra riebalinio sluoksnio augimas, endokrininės (hormonų) sistemos pakitimai, mūsų skeleto raumenų ir riebalinio audinio pakitimai.
Bet labai nedaug žinių turima apie tai, kaip mūsų biologinės sistemos susidoroja su tais vienkartiniais apsirijimo atvejais ir ar jų poveikis sveikatai yra ilgalaikis. Būtent šį klausimą ir nagrinėjo neseniai atlikto tyrimo autoriai.
Žmonės pasižymi neįtikėtinu gebėjimu persivalgyti tam tikrą laiko tarpą. Tarkime, Masajų genties atstovai, dalyvaujantys tradicinėje „tukinimosi“ šventėje Guru Vala, bando priaugti kaip įmanoma daugiau svorio valgydami kaip galima didesnius maisto kiekius. Tokiu būdu per du mėnesius, suvartojant vidutiniškai 8,7 tūkst. kilokalorijų per dieną, kai kurie masajai gali priaugti net 11 kilogramų. Tiek kalorijų daugiau nei tris kartus viršija daugumai suaugusių žmonių rekomenduojamą mitybos normą.
Nors tai yra kraštutinis pavyzdys, jis parodo, kad mūsų kūnai pasižymi gebėjimu persivalgyti. Kas nebūtinai yra gerai. Net 24 valandos perteklinio maisto vartojimo gali neigiamai paveikti sveikatą, įskaitant cukraus koncentracijos kraujyje padidėjimą.
Naujausio tyrimo autoriai – Bato universiteto (JK) mitybos ekspertai, doktorantai Aaronas Hengistas bei Robas Edinburgas, o taip pat vyresnysis mitybos, metabolizmo ir statistikos lektorius Jamesas Bettsas – norėjo suprasti, kokia yra riba, kiek žmogus gali valgyti jau peržengdamas sotumo jausmo ribas. Taip pat mokslininkams buvo įdomu, kaip šis persivalgymas paveikia organizmą – jie matavo, kaip persivalgymas paveikia metabolizmą valandomis po valgymo.
Dalyvauti tyrime buvo pakviesti 14 sveikų vyrų, kurių amžius buvo nuo 22 iki 37 metų. Vieno eksperimento metu jiems buvo pasiūlyta valgyti tiek picos, kiek jie nori – iki sotumo. Vidutiniškai buvo suvartota po 1500 kilokalorijų (beveik po pilną „didelę“ picą).
Kito eksperimento, kuris buvo vykdomas kitą dieną, metu tiriamųjų buvo paprašyta valgyti ne iki sotumo, o tiek, kiek telpa, kol jau nė kąsnio į burną įsidėti nebepajėgtų. Įdomu tai, kad tiriamieji sugebėjo suvartoti beveik dukart daugiau maisto – vidutiniškai arti 3000 kilokalorijų. Nors buvo tokių išskirtinių tiriamųjų, kurie sugebėjo susikimšti beveik dvi su puse „didelės“ picos (4800 kilokalorijų).
O toks rezultatas verčia daryti hipotezę, kad kuomet esame sotūs, iš tiesų esame prisipildę maisto tik iki pusės.
Nuo pat valgymo pradžios reguliariais intervalais keturias valandas buvo imamas tiriamųjų kraujas – taip buvo siekiama išsiaiškinti, kaip svyruoja cukraus koncentracija kraujyje. Stebėtina tai, kad suvalgius net dukart daugiau maisto nei įprastai norėtųsi, cukraus koncentracija ir riebalų koncentracija kraujyje padidėdavo tik truputį.
Gebėjimas išlaikyti šiuos svarbius biologinius rodiklius normos ribose rodo, kad metabolizmas yra nesutrikęs. Taip pat šių rodiklių kitimas leidžia diagnozuoti tokių ligų, kaip II tipo diabeto ar kraujotakos ir širdies ligų išsivystymo riziką.
Tyrimo dalyvių – aktyvių, sveikų žmonių – organizmai sugebėjo suvaldyti kraujo ir riebalų koncentraciją kraujyje, nors organizmui ir reikėjo šiek tiek daugiau pastangų.
Nustatyta, kad padidėjo hormonų išskyrimas kasoje ir žarnyne (įskaitant insuliną), kas padėjo organizmui sureguliuoti cukraus lygį. Taip pat pernelyg sotaus valgymo padidėjo širdies susitraukimų dažnis. Tai patvirtino, kad organizmui tokios situacijos suvaldymas kainavo daugiau pastangų.
Taip pat buvo stebėta, kaip tiriamieji jaučiasi po persivalgymo – buvo vertinamas jų sotumo jaustas, mieguistumas, noras dar užvalgyti tam tikro maisto.
Nors dažniausiai „erdvės“ desertui dažniausiai jaučiamės turį, šio tyrimo dalyviai, kirtę patogaus sotumo ribą, deserto jau nebelabai norėjo – net ir saldumynų, net ir po keturių valandų nuo valgymo. Taip pat nustatyta, kad suvalgius per daug maisto žmonės jautėsi mieguisti, mažiau energingi.
Kraujo rodikliai buvo matuojami iki keturių valandų nuo valgymo, siekiant nustatyti, kaip organizmai tvarkosi su persivalgymu. Jeigu kraujo tyrimai būtų vykdomi ilgiau – pavyzdžiui, 6 ar 8 valandas – galbūt būtų aptikta daugiau skirtumų, ypač žinant, kad riebalų koncentracija kraujyje išlieka pakilusi ilgesnį laiką, nei cukraus koncentracija.
Bet esminė šio tyrimo išvada – kad vienkartinis persivalgymas didelės žalos sveikatai nepadaro. Kita vertus, visa para persivalgymo jau palieka pėdsaką. Tad ateityje ketinama vykdyti kitus tyrimus, siekiant išsiaiškinti, kaip organizmas susidoroja su kitu valgymu po persivalgymo.
Supratimas, kaip ekstremalaus persivalgymo atveju veikia organizmas, mokslininkams padeda suprasti, kokios sistemos sutrinka nuolat persivalgant. Sveiki žmonės gali kliautis savo organizmo gebėjimu padirbėti sunkiau, kai to reikia (padidinant insulino, žarnyno hormonų išskyrimą ir pulsą) siekiant išlaikyti metabolizmo kontrolę.
Bet kai kalorijų perteklius suvartojamas kiekvieno karto metu, pradeda vystytis metabolinis sindromas (aukšto kraujospūdžio, diabeto ir nutukimo derinys) ir organizmas praranda gebėjimą taip lengvai reaguoti į persivalgymo situacijas.
Prieš tyrimo pradžią mokslininkai prognozavo, kad organizmui bus sunku susitvarkyti su didžiuliu kalorijų pertekliumi. Tačiau rezultatai parodė, kad kūnas pasižymi milžinišku gebėjimu susitvarkyti su pavieniais persivalgymo atvejais, kruopščiai reguliuojant cukraus koncentraciją kraujyje ir kraujospūdį.
Istorijos eigoje žmonių organizmai prie tokių persivalgymo periodų, besikeičiančių su badmečiu, prisitaikė – šis tyrimas yra aiški evoliucinės adaptacijos iliustracija.
Tyrimui buvo atrinkti jauni, sveiki dalyviai, todėl mokslininkams dabar bus labai įdomu patikrinti, kaip tuos pačius eksperimentus atlaiko asmenys, turintys viršsvorio problemų ir tam tikrų ligų – pvz., II tipo diabeto – riziką.
Kartkartinis persivalgymas žmonėms gali būti normalus dalykas, nekeliantis didelės grėsmės sveikatai, tačiau svarbu pabrėžti, kad reguliarus valgymas daugiau nei mums reikia prie sveikatos tikrai neprisideda. Taip iš dalies yra dėl to, kad ilgą laiką vartojant kalorijų perteklių pradės augti kūno masė ir gali pradėti vystytis metabolinis sindromas.
