Gegužės 9-11 dienomis Nacionaliniame Kauno dramos teatre premjera – „Čiurlionio peizažai: jūra“. Tai interaktyvus jutiminis spektaklis, kurio metu skamba įstabaus Lietuvos kompozitoriaus ir dailininko M. K. Čiurlionio simfoninės poemos „Jūros sonata“ garsai, tai pat jo ir sutuoktinės Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės sukurti tekstai. Spektaklis pritaikytas žiūrovams su regos negalia bei yra festivalio „Nerk į teatrą“ programos dalis.
Įkvepianti muzika ir tekstai
Jūra mūsų didžiajam muzikos ir tapybos genijui M. K. Čiurlioniui buvo laisvės, meilės, jėgos, kūrybinio polėkio simbolis. Menininkas vaizdavo jūrą savo drobėse, muzikos kūriniuose, rašė apie ją poetines impresijas. Režisierė Milda Mičiulytė ir NKDT aktoriai Miglė Navasaitytė bei Deividas Breivė kviečia žiūrovus į interaktyvų pojūčių spektaklį, kuriame muzika, tekstas ir garsai susilieja į vientisą vaizduotės skrydį.
Kelionė į spektaklį prasidėjo dar praėjusių metų „Nerk įteatrą“ metu, – M. Mičiulytės rengtose dirbtuvėse veikė aktorius Deividas Breivė, kuris, pasitelkęs pagalbines priemones,dalyviams kūrė jaukią buvimo Čiurlionio garsų simfonijoje atmosferą.
Režisierė Milda Mičiulytė sako, kad sėkmingos dirbtuvės paskatino auginti kūrinį. „Teatro vadovui Egidijui Stancikui ir meno vadovui Edgarui Kliviui pasiūlius šias dirbtuves paversti spektakliu, pasikviečiau dramaturgę Daivą Čepauskaitę sukurti šiam jutiminiam audiospektakliui dramaturgiją.
Ji padėjo parengti Čiurlionio ir Kymantaitės tekstais bei eilėraščiaisparemtąpokalbį.Pasikvietėme aktorę Miglę Navasaitytę ir scenoje kuriame judviejų pasikalbėjimą jūros ir vėjo tematika, mat, analizuojant šių dviejų menininkų kūrybą, pastebėjome, jog jūros aspektas buvo labai svarbus ir juos lydėjo visą gyvenimą. Čiurlionio ir Kymantaitės pokalbis virsta jūros ir vėjo ošimu, kurį sukuria aktoriai, naudodami įvairius objektus. Spektaklio kūrimas vyko laboratorijos principu – su aktoriais į repeticijų salę atsinešėme įvairių objektų, kurie padeda išgauti gamtos garsus.Kaip išduoda pats spektaklio pavadinimas, šalia gamtos garsų žiūrovai taip pat girdės Čiurlionio „Jūros sonatos“ ištraukas.Spektaklis taip pat neprarado interaktyvaus momento –aktoriai kvies žiūrovus į rankas paimti spektaklyje naudojamus daiktus ir patiems sukurti jūros ir vėjo pokalbį.“
Aktorius D. Breivėdalinosi proceso įspūdžiais:
„Čiurlionis jau senokai yra labai artimas kūrėjas, kuris, beje, buvo vienas iš inspiratorių man pačiam pradėti aktyviau užsiimti autorine vizualine kūryba. Tiesą sakant, kuriant šį garso pojūčių spektaklį, pirmą kartą susipažinau su Čiurlionio tekstu. Šis tekstas yra itin gražus ir jautrus ir, mano manymu, labai gerai atspindintis patį Čiurlionį kaip žmogų, asmenybę, menininką. Šio proceso metu maloniausia buvo atrasti savyje vidinę ramybę, švelnumą mažiausiuose judesiuose, kūno ir minčiųharmoningumą, susikaupimą, nes čia svarbiausia – garsas, jo kuriamas pasaulis, tad bet koks pašalinis, netyčinis garselis, trinktelėjimas šį pasaulį gali greitai supurtyti.
Supratau, kokia raminanti yra kūryba garsu.“Aktorei Miglei NavasaityteiČiurlionio kūryba imponuoja, lydi ir vis pasiveja:„Esu vedusi interaktyvias pamokas mokiniams,remiantis Čiurlionio tapybos ir muzikiniais darbais. Su bendraminčiais esame sukūrę performatyvią naktinę ekskursiją šio kūrėjo pramintais ir išvaikščiotaisVilniaus takais. Na, o dabar gimsta šis patyriminis spektaklis. Džiaugiuosi, nes tai neišsemiamas šaltinis, kuriame kiekvieną kartą atrandu vis kažką naujo. Mane žavi metaforiškumas, poetiškumas, kūriniuose užslėptos detalės, kurioms įžiūrėti reikia išskirtinio pastabumo ir nuovokos. Proceso metu atradau ir Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės raštus, kurie jautriai, atsargiai, bet tiksliai nutiesia tiltą link Čiurlionio poemos „Jūra“ bei padeda kurti dialogą tarp kūrėjų, tarp vyro ir moters, tarp jūros ir vėjo.“
Įsijausti ir klausyti
Žiūrovai spektaklio metu kviečiami užsimerkti arba užsirišti akis raiščiu, kad, pasak režisierės, visapusiškai būtų pasiektas jutiminio spektaklio tikslas – žiūrovai lengviau patirtų meditacinį jausmą ir gamtos garsų pagalba geriau išgirstų per retai girdimus ir labai vertingus Čiurlionio ir Kymantaitės tekstus.
Aktorė Miglė Navasaitytė teigia, jog šiame spektaklyje reikia pasitelkti kitokias išraiškos priemones, jausti publiką: „Veido, kūno išraiškos, gestai, judesiai nebetenka prasmės. Judesiai svarbūs ir reikalingi tiek, kiek jie gali padėti išgauti tam tikrą garsą ar pojūtį. Su Deividu įsiklausome vienas į kitą, į aplinką, pasineriame į savotišką meditaciją. Mums svarbu papasakoti istoriją, žiūrovą vesti kartu, kai nebėra vienos juslės, o visos kitos sustiprėja. Šiame spektaklyje santykis su žiūrovu labai svarbus, nes esame arti vieni kitų. Norime, kad šioje patyriminėje kelionėje žiūrovai pasijustų saugūs bei esantys šio proceso dalimi. Patirtis, ir kūrėjams, ir žiūrovams, yra labai individuali. Užrištos akys atriša kelią plačiai vaizduotei. Man asmeniškai šis spektaklis yra apie jautrų įsiklausymą į kitus žmones, gamtos stichijas, pasaulį, detales, kurios primena, kad esame net kai mūsų iš tikrųjų nėra. Vėjas švilpia: „Ar esi?”, o jūra ošia: „Esu… Esu…“ Aktoriui D. Breiveisvarbiausia leisti žiūrovui pasinerti į savo paties fantaziją, ją žadinti, pildant garsais bei tekstais. „Klausytojai, sėdintys salėje, patirs savo individualią ir unikalią kelionę, nes visi pasaulį jaučiameskirtingai“, – sakė susitikimo su publika laukiantis aktorius.
Parengė Jolanta Garnytė-Jadkauskienė
