Klimato kaita, karščio bangos, audros, potvyniai, sausros, gaisrai, o pastaraisiais metais – ir karo, radiacijos ar pandemijų grėsmės kelia klausimą, ar šiandieniniai miestai iš tiesų pasirengę apsaugoti žmones ir užtikrinti saugią gyvenamąją aplinką.
Kauno technologijos universiteto (KTU) Architektūros ir statybos instituto mokslininkai Liucijus Dringelis ir Evaldas Ramanauskas siūlo naują miestų urbanistinės struktūros teritorinį vienetą – urboląstelę. Tai būtų tvarus, autonomiškai funkcionuojantis urbanistinis kompleksas, kurio centre numatomas žaliasis branduolys, skirtas gyventojų poilsiui, bendravimui, socialinei veiklai ir apsaugai nuo įvairių grėsmių.
Šis tyrimas ir straipsnis parengtas Lietuvos mokslo tarybos užsakymu įgyvendinant mokslo projektą „Lietuvos gyvenamųjų vietovių urbanistinės aplinkos formavimas, įvertinant šalies klimato kaitos prognozes“.
Miestai nėra pakankamai pasirengę
Pasak mokslininkų, vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių poreikį iš naujo galvoti apie miestų struktūrą, yra klimato kaita ir globalinis atšilimas. Su tuo susiję reiškiniai – karščio bangos, audros, uraganai, potvyniai, sausros ir gaisrai – jau daro tiesioginį poveikį gyvenamajai aplinkai.
Tačiau klimato kaita nėra vienintelė grėsmė. Pastaruoju metu vis daugiau reikšmės įgyja karo pavojai, radiacijos rizikos, pandemijos ir kiti veiksniai, kurių padariniai gali būti ne mažiau pražūtingi.
Nors daugelyje šalių imamasi priemonių aplinkos taršai mažinti, iškastinio kuro naudojimui riboti, gamtinei aplinkai saugoti ir urbanizuojamoms teritorijoms kompaktinti, Lietuvoje teritorijų planavimo, urbanistikos, gamtos ir želdynų apsaugos srityse problemų vis dar išlieka.
KTU mokslininkai atkreipia dėmesį, kad šalyje ir toliau vyksta urbanistinė drieka, žemės skaidymas, vertingų gamtinių teritorijų užstatymas, želdynų mažinimas. Tai rodo, kad miestai nepakankamai ruošiasi klimato kaitos ir kitų grėsmių padariniams švelninti.
Nuo kvartalo ir mikrorajono – prie naujo miesto elemento
Istoriškai vienas pagrindinių miestų urbanistinės struktūros elementų buvo gyvenamasis kvartalas. Tačiau augant miestams, plečiantis pramonei, transportui ir gyventojų aptarnavimo funkcijoms, tradicinis kvartalas tapo per mažas ir nepakankamas visiems miesto gyventojų poreikiams užtikrinti.
XX a. pradžioje kvartalai pradėti didinti, vėliau ieškota naujų miestų planavimo modelių. Atsirado kaimynystės vieneto, miesto sodo, linijinio miesto ir kitos idėjos. Europoje ilgainiui išsiplėtojo didesni urbanistiniai kompleksai, o Lietuvoje jie buvo įgyvendinami mikrorajonų forma – Vilniaus Žirmūnuose, Lazdynuose, Kauno Kalniečiuose ir kitur.
Tačiau po 1990–1991 m., pasikeitus politinei, ekonominei ir demografinei situacijai, mikrorajonų statyba sustojo. Miestų plėtros ir statybų srityje vis daugiau reikšmės įgijo verslo logika, todėl dažnai statomi pavieniai pastatai atskiruose sklypuose, nepakankamai rūpinantis želdynais, socialine infrastruktūra ir visaverte gyvenamąja aplinka.
KTU mokslininkų teigimu, šiandien, klimato kaitos, karo, radiacijos, pandemijų ir kitų grėsmių akivaizdoje, tokios miestų planavimo spragos tampa ypač svarbios. Todėl siūloma formuoti naują miestų urbanistinės struktūros elementą – tvarų, saugų ir ekologišką teritorinį vienetą.
Urboląstelė – miestas, kaip gyvas organizmas
Siūlomas naujas teritorinis vienetas vadinamas urbanistine ląstele, arba urboląstele. Šis pavadinimas pasirinktas remiantis bionikos principu – urbanistinis kompleksas savo struktūra ir funkcionavimu lyginamas su biologine ląstele.
Kaip biologinė ląstelė turi membraną, protoplazmą ir branduolį, taip urboląstelė turėtų savo išorinę ribą, gyvenamuosius kvartalus ir centrinį žaliąjį branduolį. Išorines ribas sudarytų viešojo transporto gatvės, gyvenamieji kvartalai būtų vidinė struktūra, o žaliasis branduolys atliktų gyvybiškai svarbią funkciją – telktų poilsio, bendravimo, civilinės saugos, ryšių, valdymo ir inžinerinio aptarnavimo objektus.
Tokia urboląstelė būtų autonomiškai funkcionuojanti miesto dalis, tačiau kartu galėtų jungtis su kitomis panašiomis urbanistinėmis ląstelėmis ir sudaryti didesnį miesto urbanistinį audinį.
Svarbiausias elementas – branduolys
Urboląstelę sudarytų įvairaus užstatymo pobūdžio gyvenamųjų kvartalų grupė. Šis kompleksas iš visų pusių būtų ribojamas viešojo transporto gatvių, kurios jį sujungtų su viso miesto urbanistine struktūra.
Urbanistinio komplekso centre būtų formuojamas daugiafunkcis žaliasis branduolys. Jo paskirtis – gyventojų saugumas, apsauga nuo klimato kaitos, karo, radiacijos, pandemijos ir kitų grėsmių, taip pat poilsio, rekreacijos, bendravimo ir socialinės veiklos sąlygų sudarymas.
Žaliajame branduolyje galėtų būti poilsio ir žaidimų zonos, vaikų ugdymo įstaigos, bendruomenės namai, priedangos ir slėptuvės. Ramiuoju laikotarpiu tokios patalpos galėtų būti naudojamos kultūros, edukacijos ar kitoms bendruomenės reikmėms. Taip pat čia būtų numatomas valdymo, ryšių ir inžinerinio aptarnavimo centras.
Transportas – už gyvenamosios aplinkos ribų
Vienas svarbių urboląstelės principų – transporto eliminavimas iš vidinės gyvenamosios aplinkos. Automobilių stovėjimo vietos būtų numatomos prie vidaus aptarnaujančių gatvių, o kvartalų viduje būtų formuojami želdynai ir saugios pėsčiųjų erdvės.
Susisiekimo sistemą sudarytų išorinės viešojo transporto gatvės, vidaus ryšių gatvės, dviračių ir riedučių takai, taip pat apželdinti pėsčiųjų takai – žaliosios jungtys. Jos saugiai jungtų kvartalus tarpusavyje, su viešojo transporto gatvėmis ir su pagrindiniu urboląstelės centru – žaliuoju branduoliu.
Pagal siūlomą modelį atstumai tarp kvartalų centrų ir traukos objektų – viešojo transporto, žaliojo branduolio ar kitų svarbių vietų – vidutiniškai siektų apie 100–150 metrų. Tai atitiktų 5–10 minučių pasiekiamumo pėsčiomis principą.
Kiek žmonių galėtų gyventi urboląstelėje?
KTU mokslininkų siūlymu, urboląstelės plotas galėtų siekti apie 40–60 hektarų. Priklausomai nuo užstatymo pobūdžio, aukštingumo ir kitų parametrų, joje galėtų gyventi nuo 7–8 tūkst. iki 12–15 tūkst. ar daugiau gyventojų.
Kelių urboląstelių pagrindu galėtų būti formuojamas gyvenamasis rajonas. Toks rajonas užimtų apie 150–200 hektarų, jame galėtų gyventi nuo 15–20 tūkst. iki 25–30 tūkst. ar daugiau gyventojų. Rajono centre būtų parkas ir aptarnavimo objektai – visuomeniniai, komerciniai, medicininiai, civilinės saugos, sporto, poilsio ir bendravimo centrai.
Tokiu būdu urboląstelės jungtųsi į gyvenamuosius rajonus, o rajonai – į bendrą miesto urbanistinį audinį.
Tvarumas grindžiamas trimis principais
Siūlomas urboląstelės modelis remiasi trimis pagrindiniais tvarumo principais – socialiniu, ekologiniu ir ekonominiu.
Socialinis tvarumas reiškia gyventojų saugumą, sveikatą, patogias gyvenimo sąlygas, poilsio, rekreacijos, bendravimo, vaikų ugdymo, sporto ir socialinės veiklos galimybes.
Ekologinis tvarumas susijęs su sveikos ir saugios gyvenamosios aplinkos kūrimu, transporto ribojimu gyvenamojoje aplinkoje, želdynų sistemos formavimu ir gerai pasiekiamomis bendromis žaliosiomis erdvėmis.
Ekonominis tvarumas reiškia, kad miesto struktūra, gatvių tinklas, užstatymas, inžinerinė infrastruktūra ir valdymo sistema turi būti racionalūs, kompaktiški, pagrįsti ir ekonomiški.
Žaliosios jungtys galėtų tapti saugaus judėjimo sistema
Mokslininkų siūlymu, miesto žaliosios erdvės turėtų būti jungiamos į vientisą sistemą. Urboląstelės žaliasis branduolys, gyvenamojo rajono parkas ir miesto centrinis parkas galėtų būti sujungti žaliosiomis jungtimis arba žaliaisiais koridoriais.
Tokia sistema leistų žmonėms saugiai judėti mieste, priklausomai nuo susidariusių aplinkybių. Tai svarbu ne tik kasdieniam judėjimui, bet ir galimų krizių metu.
Mokslininkai pabrėžia, kad pateikta miesto urbanistinės struktūros schema yra sąlyginė. Ji galėtų kisti priklausomai nuo gamtinių sąlygų, urbanistinės situacijos ir kitų veiksnių, tačiau pagrindiniai tvarumo ir saugumo principai turėtų išlikti.
Naujas požiūris į miestų atsparumą
KTU mokslininkų teigimu, urboląstelė galėtų tapti nauju tvarios, saugios ir kompaktiškos miesto struktūros elementu. Ji būtų patogi gyventi, ekologiška, ekonomiška ir kartu pritaikyta šiuolaikinėms grėsmėms.
Pateikta koncepcija siūlo į miestą žiūrėti ne kaip į pavienių pastatų ar sklypų rinkinį, o kaip į tarpusavyje susijusių struktūrų sistemą. Kaip biologinės ląstelės jungiasi į gyvą audinį, taip urbanistinės ląstelės galėtų jungtis į tvarų miesto audinį.
Tokia miesto struktūra, pasak mokslininkų, sudarytų pagrindą kurti saugesnius, žalesnius ir atsparesnius miestus – tokius, kurie geriau pasirengę klimato kaitos, karo, pandemijų ir kitų galimų grėsmių padariniams.
Su visu tyrimu galima susipažinti čia.
