Naujausiais agentūros „Vilmorus“ apklausos, kurią paskelbė „Lietuvos rytas“, duomenimis Kauno ir Kauno rajono vienmandatėse išrinkti Seimo nariai – tarp jų kei ministrai – negali pasigirti aukštais pasitikėjimo reitingais. Tėvynės sąjungą-Lietuvos krikščionis demokratus į dugną tempia pats jos pirmininkas Gabrielius Landsbergis.
Labiau negu teigiaimi yra krašto apsaugos ministro Arvydo Anušausko (tarp kabineto narių jis vertinamas visgi geriausiai), finansų ministrės Gintarės Skaistės, švietimo, mokslo ir sporto ministrės Jurgitos Šiugždinienės vertinimai. Užsienio reikalų ministras G. Landsbergis išvis įsitvirtino nepopuliariausio politiko pozicijoje. Jį nepalankiai vertina net 74,1 proc. apklaustųjų. Kauno Žaliakalnio-Centro apygardoje laimėjęs ministras iš labiausiai nemėgstamų pozicijos išstūmė Lietuvos lenkų rinkimų akcijos atstovą Valdemarą Tomaševskį.
Kiti Kauno mieste ir rajone rinkti politikai į reitingus nepatenka išvis. Tai konservatoriai Vytautas Juozapaitis, Justinas Urbanavičius, Kazys Starkevičius, Laisvės partijos atstovas Marius Matiojšaitis ir Liberalų sąjūdžio atstovas Viktoras Pranckietis.
Iš 25 reitinguojamų politikų tik keturi – G. Nausėda, socialdemokratų partijos vadovė Vilija Blinkevičiūtė, Kauno meras Visvaldas Matijošaitis ir S. Skvernelis turi teigiamą vertinimo balansą.
Apžvalgininkas: kai baudžia partiją – baudžia visus
Politikos apžvalgininko Gierdiaus Kiaulakio nuomone, Kauno deleguotų valdančiųjų politikų nepopuliarumas dėsningas, nes nepopuliarios jų partijos ir visas ministrų kabinetas. „Taip jau yra, kad jei rinkėjai įsiunta ant partijos, jie retai daro išlygas atskiriems jos atstovams, nors jie galbūt ir visai gerai eitų savo pareigas. Panašiai juki buvo su konservatoriais Kaune, kur jie anksčiau tradiciškai būdavo stiprūs ir tuomet, kai pergalę šventė Ramūno Karbauskio kariauna. O dar galima pridurti, kad vienu metu susiduriant su pandemijos ir migrantų iššūkiais – jokie sprendimai negali būti populiarūs iš principo. Aišku, kai dar pats atsidarai papildomu frontus, kaip Kiniją, tariamus „jedinstevninkus“, šeimų maršininkus – kariauti dėl populiarumo nebelieka jokių išteklių. Jei konservatoriai kol kas dar tvirtai laikosi virš patekimo į Seimą ribos, tai jų koalicijos partneriai optimizmui pagrindo turi ne daug. Nesvarbu, kokioj parapijoj jie rinkti ar žada kandidatuoti,“ – sakė jis.
