Brangūs Lietuvos žmonės,
Gerbiamas Seimo Pirmininke, Seimo nariai,
mažiau nei prieš mėnesį nepriklausomos Lietuvos valstybės sostinėje Vilniuje paskelbtas oro pavojus tapo iššūkiu mums visiems. Seimas, Vyriausybė, Prezidento kanceliarija, įvairios valstybės institucijos, švietimo ir kultūros įstaigos, pilietiški žmonės – daugelis praktiškai išbandėme civilinės saugos algoritmus, taip pat priedangas ir slėptuves. Aiškiau pamatėme, kurios priemonės veikia, o kur būtina pasitempti.
Oro pavojus netrukus buvo atšauktas, bet liko aiškus suvokimas, kad vis sparčiau žengiame į naują pavojingą pasaulį, kuriame taika nebėra savaime suprantama.
Šiandien turime patys sau pripažinti, kad Lietuvos aplinka sparčiai keičiasi, – ir mes privalome keistis kartu.
Gyvename pasaulyje, kuriame vis mažiau vienybės ir taikaus sugyvenimo. Vis ryškiau veikia siauri ekonominiai interesai. Vis drąsiau galvas kelia autoritariniai režimai – su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis.
Gyvename pavojingai arti karo. Ukraina jau penktus metus atkakliai ginasi nuo Rusijos karinės agresijos, pamažu perimdama iniciatyvą ir keldama vis daugiau iššūkių priešininkams. Vis dėlto įspūdingi ukrainiečių pasiekimai, prie kurių ir mes prisidedame savo parama, neatneša ramybės. Nežinome, ar patys neatsidursime priešiškų jėgų, siekiančių išbandyti NATO vienybę ir susitelkimą, taikinyje.
Gyvename dirbtinio intelekto plėtros pasaulyje. Žmonija įgauna neregėtų galimybių apdoroti informaciją ir kurti bendrąjį gėrį. Tačiau kartu atsiranda ir vis daugiau būdų informacijai iškraipyti bei panaudoti piktam.
Galiausiai, daugėja požymių, kad gyvename senosios Vakarų kultūros nuovargio epochoje. Dėl augančio spaudimo demokratinėms institucijoms, naujų karinių ir technologinių varžybų, didėjančios turto koncentracijos ir nelygybės rizikos, o bene svarbiausia – vis labiau į šalį stumiamų humanistinių vertybių, kyla naujų didelių įtampų. Jų poveikį neišvengiamai patirsime ir mes Lietuvoje.
Šiame sudėtingame pasaulyje mums tenka pareiga ieškoti savo kelio. Laimei, Lietuva šiandien yra turtingesnė, stipresnė, socialiai jautresnė ir labiau savimi pasitikinti, nei buvo vakar ar užvakar. Ir mes turime visas galimybes užtikrinti, kad mūsų ateitis būtų dar gražesnė.
Lietuva gali pasiremti – ir, tikiu, pasirems – ypatingomis savybėmis, kurios ją išskiria iš daugelio Vakarų šalių.
Iš mūsų turtingos istorijos kyla gebėjimas adekvačiai įvertinti svarbiausius rizikos veiksnius ir jiems pasiruošti. Mes turime gyvą tiek skaudžios nelaisvės, tiek ir džiugaus išsivadavimo patirtį. Mūsų akių nedengia naivumo šydas. Dar nesame tiek pripratę prie sotaus gyvenimo, kad nematytume, kas į jį kėsinasi čia ir dabar. Žinome tikrąją laisvės kainą ir darome viską, kad šį žinojimą perduotume savo vaikams ir anūkams.
Mes pasitikime savimi, nes esame patyrę didžiausių išbandymų ir juos įveikę. Mūsų vienybė didžiausių lūžių akivaizdoje yra ne įsivaizduojama, bet sunkaus likimo patikrinta. Ir mūsų atsparumas yra ne tiek techninis, kiek dvasinis požymis – pilietinės tapatybės dalis, kurios niekas negali iš mūsų atimti.
Mes taip pat atvirai žvelgiame į pasaulį ir prireikus mokame greitai, lanksčiai, išradingai jame veikti. Kartais tai reiškia didesnį polinkį emigruoti. Tačiau pasaulyje netrūksta pavyzdžių, kaip žmonių judėjimas svetur paskatino produktyvius idėjų mainus, vėliau greitai keitė kryptį ir net pavirto savotiška valstybės supergalia – spartesnio ekonomikos augimo, žinių sklaidos ir visuomenės atsinaujinimo pagrindu. Pradinį teigiamą grįžtamosios migracijos poveikį jau pradedame jausti ir Lietuvoje.
Galiausiai, mes turime esminį greičio pranašumą, dėl kurio bet kokius pokyčius galime įgyvendinti nepalyginamai greičiau negu didesnės ar ilgaamžių tradicijų saistomos valstybės. Gebėjimas kirsti kampus tampa tik dar svarbesnis epochoje, kurią apibūdina stulbinamo greičio pokyčiai. Jei kas ir turi galimybių sklęsti ant dar tik atūžiančios permainų bangos, tai esame mes, Lietuva.
Gerbiamieji,
didžiausias ir neatidėliotinas iššūkis mūsų šaliai tenka saugumo srityje.
Esame taikinys, į kurį nuolat lekia didesnės ar mažesnės strėlės. Diena iš dienos, metai iš metų, priešiškos jėgos mėgina mūsų budrumą ir atsparumą.
Gyvename laikotarpiu, kai tiesioginės karinės grėsmės tampa vis realesnės ir jau pradeda trikdyti taikų Lietuvos žmonių gyvenimą. Tačiau ir jos tėra ledkalnio viršūnė, po kuria slypi dar daugiau iššūkių. Dažnu atveju slypi ten, kur neįtariame ir net nesižvalgome.
Hibridinis karas prieš Lietuvą vyksta ne vienerius metus ir net ne vieną dešimtmetį. Jam nuosekliai skiriamos didelės lėšos. Ir šito nepakeis jokie reveransai ar geranoriškos nuolaidos.
Nes mūsų nekenčia už tai, kad drįstame būti laisvi ir nepriklausomi. Nekenčia už tai, kad mylime savo laisvę ir oriai naudojamės jos privalumais. Nekenčia, kad patys kuriame savo gerovę, ko nesugeba visi be išimties autokratiniai režimai.
Matome prieš Lietuvą nukreiptą neteisėtą migraciją. Matome kontrabandininkų balionus. Matome teroro ir diversijos aktus. Kasdien matome didžiulį kiekį pykčio, pagiežos, propagandos ir dezinformacijos, kurį socialiniuose tinkluose platina beveidės, bedvasės, netikros paskyros.
Mažiau nei prieš mėnesį – gerokai per vėlai – visi sužinojome apie Registrų centro duomenų vagystę. Kenkėjiška veikla ne tik nebuvo laiku identifikuota ir sustabdyta, bet ir sukėlė dar didesnį pavojų Lietuvos gyventojams dėl pernelyg lėtos valstybės institucijų reakcijos.
Eilinį kartą įsitikinome, kad didžiulės galimybės rinkti, saugoti ir efektyviai panaudoti duomenis reiškia taip pat ir didesnę riziką tų duomenų netekti. Tad išsamus tyrimas, kodėl taip atsitiko, yra reikalingas. Bent jau todėl, kad tai nepasikartotų ateityje.
Kita vertus, pozityviai nuteikia tai, kad karinio saugumo srityje jau dabar turime tvirtą pagrindą, į kurį galime remtis.
Narystė NATO neabejotinai yra vienas didžiausių šio amžiaus Lietuvos pasiekimų.
Aš tikiu NATO – tai nėra popierinis tigras. Tikiu 5-uoju straipsniu ir mūsų sąjungininkų ryžtu prisidėti prie Lietuvos gynybos. Bet dar labiau tikiu, kad mes būsime tiek stiprūs, kad gebėsime patys gintis ir apsiginti.
Pastarųjų metų įvykiai tik dar labiau sustiprino mūsų ryžtą paversti visą Lietuvą tikru Geležiniu vilku, kuris ne tik garsiai staugia, bet ir išties yra nepalaužiamas.
Jau šiais metais demonstruojame lyderystę visos NATO lygmeniu, skirdami gynybai 5,38 proc. BVP. Tikiu, kad investuosime į savo saugumą ne tik iki 2030 m., bet ir vėliau.
Itin svarbu, kad tam aiškiai ir nedviprasmiškai pritaria dauguma parlamentinių partijų.
Išties, iš mūsų apsisprendimo skirti daugiau lėšų gynybai nedaug tebus naudos, jei pradėsime blaškytis ir pamesime iš akių pagrindinį tikslą – užtikrinti didesnį šalies atsparumą ir efektyvų karinį atgrasymą.
Privalome drąsiai žengti keliu, kurį patys sau nubrėžėme tolyn į ateitį.
Mums reikia visos sudėties Vokietijos šarvuotosios brigados Lietuvoje jau 2027 metais. Reikia tinkamos infrastruktūros priimti Jungtinių Amerikos Valstijų ir kitų sąjungininkų karius. Reikia efektyvios oro gynybos, apimančios taip pat ir gynybą nuo dronų. Reikia daugiau modernių ginklų ir amunicijos, su ilgalaike vizija kuo daugiau pagaminti čia, Lietuvoje. Reikia nacionalinės divizijos ir puikiai parengto rezervo. Reikia civilinės saugos su efektyvia perspėjimo sistema ir gerai išplėtotu priedangų bei slėptuvių tinklu. Reikia pasirengimo visuotiniam pasipriešinimui, kaip esminio – lemiamo – atgrasymo dėmens.
Tai visiškai objektyvūs valstybės ir visuomenės poreikiai, kurie turės būti patenkinti. Tokia yra kiekvienos Lietuvos politinės partijos ir kiekvieno politiko pareiga.
Ginkluotei ir karinei įrangai pirkti Lietuva šiais metais skirs 1,7 mlrd. eurų. Sunkiajai nacionalinės divizijos technikai ir amunicijai įsigyti nukreipsime dar daugiau nei pusę milijardo eurų Gynybos fondo lėšų. Tai leis Lietuvos kariuomenę papildyti naujomis pėstininkų kovos mašinomis, artilerijos ir šiandien ypač svarbiomis oro gynybos sistemomis, radarais, elektroninės kovos priemonėmis, naujais dronų ir kovos su dronais pajėgumais. Vien oro gynybai skiriame pusę milijardo eurų, o pirkimai vyksta čia ir dabar. Jau 2028 m. sulauksime pirmųjų vokiškų tankų „Leopard“, kurių dalis bus surenkami prie Kauno, taip kuriant darbo vietas čia, Lietuvoje.
Suprasdami, kad būtinybė – geriausia mokytoja, o ukrainiečiai jau dabar yra geriausi pasaulyje dronų karybos specialistai, mokomės iš vertingos Ukrainos patirties. Plėtojame dvišalį bendradarbiavimą su Ukraina gynybos pramonės srityje, siekdami visapusiškai pasiruošti ateities išbandymams, taip pat ir realiai padėti ukrainiečiams.
Neatskiriama mūsų pastangų dalis – karinės infrastruktūros plėtra. Lygiagrečiai kyla Rūdninkų ir Kairių kariniai miesteliai, vyksta pasiruošimas išplėsti Tauragės poligoną ir įrengti Emilijos Pliaterytės vardo poligoną Kapčiamiestyje. Kartu su sąjungininkais ruošiamės, prireikus, ryžtingai veikti Suvalkų koridoriuje.
Visos šios pastangos, ir šios investicijos, nėra ir negali būti savitikslės. Asmeniškai prižiūriu, kad didžiausias Lietuvos istorijoje gynybos biudžetas būtų panaudojamas skaidriai ir efektyviai. Šiuo klausimu informaciją nuolat pristato krašto apsaugos ministras, šį klausimą aktyviai vertina ir Valstybės kontrolė. Tikiu, kad visoje krašto apsaugos sistemoje netrūksta supratimo, koks svarbus dabartinis galimybių langas, kai iš tiesų turime politinės valios – ir lėšų – pasiekti kokybinį proveržį.
Kita vertus, žiūrėdamas į tai, kas vyko parenkant vietą naujam poligonui Kapčiamiestyje, aš vis labiau abejoju, ar tikrai visi politikai, Seimo nariai, supranta situacijos rimtumą. Ir ar iš tiesų yra pasirengę tvirtai būti savo postuose kovoje už Lietuvą ir jos saugumą.
Gerbiamieji,
šiandien mes neturime laiko aklai klaidžioti prieblandoje. Mums reikalinga aiški vizija ir iš jos kylantis polėkis. Reikalingas gebėjimas susitelkti į Lietuvos nacionalinius interesus.
Tarptautinis kontekstas negailestingas mažoms ir vidutinėms valstybėms. Daugelį metų įvairiais formatais buvo kalbama apie būtinybę palaikyti taisyklėmis grįstą tarptautinę tvarką. Taip pat ir šiandien mūsų, šios tvarkos palaikytojų ir gynėjų, netrūksta. Tačiau tiesa yra tai, kad svarbiausi daugiašaliai forumai, visų pirma Jungtinių Tautų sistema, grimzta į vis gilesnę krizę. Tampa vis sunkiau susitarti ir priimti sprendimus net ir visai žmonijai svarbiais klausimais, kaip dėl kovos su klimato kaita ar pavojingų ligų stabdymo.
Stipriausia ir įtakingiausia daugiašališkumo gynėja išlieka Europos Sąjunga. Bet ir jai stinga greičio, efektyvesnių sprendimų priėmimo ir įgyvendinimo mechanizmų.
Jau sausio 1 dieną Lietuva pusmečiui perims pirmininkavimą Europos Sąjungos Tarybai. Tai bus retai pasitaikanti proga aukščiausiu lygiu formuoti Europos Sąjungos darbotvarkę. Ir galiu Jus užtikrinti – mes ją tinkamai išnaudosime!
Aktyviai kelsime gynybos, vidaus ir socialinio saugumo, Europos Sąjungos plėtros, istorinės atminties stiprinimo klausimus, taip pat pasisakysime už stipresnį transatlantinį ryšį ir glaudesnį Europos Sąjungos ir NATO bendradarbiavimą. Visoje Europoje ir už jos ribų Lietuva jau dabar garsėja atsakingu požiūriu į saugumą ir gynybą. Kaip ir anksčiau, esminis iššūkis mums – burti bendraminčius ir įtikinti abejojančius.
Vis svarbesnis tampa ir Europos Sąjungos konkurencingumo klausimas. Suprasdami, kiek daug priklauso nuo šiandienos pasirinkimų, sieksime, kad bendroji rinka būtų labiau integruota ir sudarytų geresnes sąlygas inovacijoms, investicijoms bei ekonomikos augimui. Rūpinsimės, kad daugiametė finansinė programa 2028–2034 metams atspindėtų dabartines geopolitines ir ekonomines realijas.
Pirmininkavimo laikotarpis taip pat atvers daugiau galimybių kalbėti apie Europos Sąjungos reformas. Pastarųjų metų politiniai įvykiai parodė, kad vienbalsiškumo principas lengvai gali tapti piktnaudžiavimo įrankiu. Kita vertus, jis saugo mažesnių valstybių narių interesus. Mano prioritetas kad jie nebūtų paminti prasidėsiančiame Europos Sąjungos valdysenos reformų procese.
Gerbiamieji,
aiškus svarbiausių dabarties saugumo iššūkių supratimas natūraliai suartina Šiaurės ir Baltijos šalis. Reguliariai vyksta bendri susitikimai, kurių metu itin daug dėmesio skiriame paramos Ukrainai klausimui.
Tuo pat metu Jungtinės Karalystės vadovaujamos Jungtinės ekspedicinės pajėgos stiprina mūsų bendrą pasirengimą reaguoti į grėsmes Baltijos jūroje, Tolimojoje Šiaurėje bei Šiaurės Atlante. Džiaugiuosi turėjęs progą Helsinkyje paskelbti, kad Jungtinių ekspedicinių pajėgų viršūnių susitikimas 2028 m. vyks Lietuvoje.
Bendras Baltijos ir Šiaurės šalių veikimas vis geriau matomas ir dvišaliu formatu. Vien šiais metais Lietuvoje surengti Danijos karališkosios poros, Suomijos ir Estijos Prezidentų valstybiniai vizitai. Vos spėjęs gegužės pradžioje su darbo vizitu apsilankyti Švedijoje, po kelių savaičių turėjau garbės Vilniuje priimti Švedijos karališkąją porą. Liepą laukiame su valstybiniu vizitu atvykstant ir Latvijos Prezidento.
Ypač džiugina esama santykių su Lenkija padėtis. Glaudžiai bendradarbiaujame, vykdome bendrus infrastruktūros ir karinio mobilumo projektus, reguliariai rengiame dvišales karines pratybas. Sausį su Lenkijos Prezidentu Karoliu Nawrockiu aptariau bendros dviejų valstybių laisvosios ekonominės zonos Lazdijuose ir Suvalkuose idėją, kuri šiandien jau pradedama įgyvendinti Vyriausybių.
Džiaugiuosi, kad 1863 m. sukilimo metinių proga Liublino trikampio susitikimas įvyko Vilniuje. Į jį atvyko tiek Lenkijos Prezidentas, tiek Ukrainos Prezidentas Volodymyras Zelenskis. Lietuvai, kaip ir visam regionui, svarbu, kad jungtis tarp Varšuvos ir Kijevo būtų kuo stipresnė. Todėl esame suinteresuoti stabdyti menkiausią šio ryšio pleišėjimą.
Kaip niekad artimi ryšiai šiandien mus sieja su Vokietija. Ši šalis pastaraisiais metais vis aktyviau siekia lyderystės Europos saugumo srityje. Vokietijos lyderiai konkrečiais veiksmais parodo suprantantys, kad Europos ateities klausimas šiandien sprendžiamas Ukrainoje ir rytiniame Europos Sąjungos bei NATO flange.
Vokietijos šarvuotosios brigados atvykimas Lietuvai reiškia ne tik papildomą saugumo garantiją, bet ir unikalią galimybę plėtoti dvišalį politinį, ekonominį, mokslinį ir kultūrinį bendradarbiavimą. Tai suprasdamas, raginu ambicingai įgyvendinti mūsų šalies metų Vokietijoje kultūros programą ir užtikrinti, kad žinių apie Lietuvą kaip patikimą strateginę partnerę Vokietijoje būtų kuo daugiau. Taip pat paskelbiau iniciatyvą Lietuvoje populiarinti vokiečių kalbą, stiprinti jos mokymą bendrojo lavinimo įstaigose ir universitetuose.
Vokiečiai turi posakį „Genug ist nicht genug“ – pakankamai nėra pakankama. Dabartinė situacija nebloga, bet turi būti geresnė. Ir ji bus!
Gerbiamieji,
nepakeičiama Lietuvos ir visos Europos sąjungininkė yra Jungtinės Amerikos Valstijos. Amerikiečių įsitraukimas mūsų regione yra gyvybiškai svarbus kalbant tiek apie karinį saugumą, tiek ir apie energetikos infrastruktūros bei visos ekonomikos plėtrą.
Jei Europa bus stipresnė, pajėgesnė ir labiau galės savimi pasirūpinti, tai tik sustiprins kolektyvinį saugumą ir papildys Jungtinių Valstijų globaliai atliekamą vaidmenį. Kartu mes esame stipresni – taip visada buvo ir bus.
Pasinaudodamas proga, noriu pasveikinti Jungtines Valstijas artėjančio 250-ojo Nepriklausomybės jubiliejaus proga. Tai bus šventė, svarbi kiekvienam laisvę mylinčiam žmogui.
Suprantu, kad papildomų klausimų kelia dabartinė Lietuvoje dislokuotų Jungtinių Valstijų karių rotacija. Tačiau, kaip ne kartą laiškuose man pabrėžė Prezidentas Donaldas Trumpas, Vašingtonas vertina Lietuvos indėlį stiprinant kolektyvinį saugumą ir sprendimus priims atsižvelgdamas į tai.
Lietuva mato ir didesnį globalaus saugumo paveikslą. Neketiname stovėti nuošalyje, kai nestabilumas už Europos ribų kelia grėsmę pasaulinei prekybai ir sąjungininkų interesams. Mes remiame pastangas užtikrinti laivybos saugumą Hormūzo sąsiauryje ir esame pasirengę prisidėti, visų pirma išminavimo pajėgumais.
Mūsų šalis taip pat neketina nuolaidžiauti, kai tiesiogiai paliečiami nacionalinio saugumo interesai. Griežtai smerkdami Rusijos agresijos karą prieš Ukrainą, taip pat hibridines atakas prieš Lietuvą iš Baltarusijos teritorijos, tvirtai palaikome tarptautines sankcijas šioms šalims ir pasisakome už jų griežtinimą.
Šiandien matome didžiules Ukrainos pastangas siekti teisingos, tvarios ir ilgalaikės taikos, grindžiamos tarptautine teise. Todėl toliau teiksime Ukrainai visokeriopą karinę ir humanitarinę pagalbą, remsime jos atsigavimą, rekonstrukciją ir modernizaciją, taip pat narystės Europos Sąjungoje siekius.
Gerbiamieji,
ko mes tikrai negalime – tai leisti sugriauti Lietuvos valstybę iš vidaus.
Mūsų šalies istorijoje – ne vienas pavyzdys, kaip mes patys savo rankomis pakirtome gyvybines valstybės jėgas, leisdami plačiai išsikeroti godumui, savanaudiškumui ir susipriešinimui.
XVIII amžiuje ne tik Rusija palaužė Abiejų Tautų Respubliką, bet ir mes patys ją apleidome, pardavėme ir atidavėme. Ir 1940 metais ne kokie nors svetimšaliai, o dalis Lietuvos žmonių, apkvailinti nusikalstamos ideologijos, sveikino okupantų kariuomenę.
Deja, pastaraisiais metais vis iš naujo kartojasi nemalonūs politinės korupcijos ir neteisėto praturtėjimo skandalai, liudijantys, kad mes, kaip valstybė ir visuomenė, vis dar esame pažeidžiami. Valdomi godulio ir savanaudiškumo. Linkę lengvabūdiškai pamiršti ir paminti bendrąjį gėrį.
Praėjusiais metais išbandymo viešumu neatlaikė ir buvo priverstas pasitraukti Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas. Iki šiol neišgirdome rišlių atsakymų į klausimus apie verslo ryšius, sandorius ir turto kilmę. Dėsninga, kad šia istorija toliau domisi teisėsaugos institucijos.
Šiais metais įtarimai kitoje byloje buvo pareikšti buvusiam Lietuvos žemės ūkio ministrui, pripažinusiam savo kaltę, ir buvusiam Ministrui Pirmininkui, kuris dar visai neseniai ėjo ir Seimo Pirmininko pareigas.
Man, kaip žmogui, išties buvo sunku patikėti. Bet kaip valstybės vadovui dar baisiau žinoti, kad visa institucija, Valstybinė augalininkystės tarnyba, iš esmės buvo pajungta verslo reketavimui ir veiklai, kurios negalima įvardinti kaip nors kitaip negu organizuotas nusikalstamumas.
Tai išties gėdinga situacija, kurią praskaidrina tik žinojimas, kad Lietuvos teisėsauga aktyviai ir garbingai atlieka savo darbą. Žinutė siunčiama visiems – politikams, valstybės tarnautojams, pareigūnams, verslo atstovams. Nesvarbu, kokiai partijai priklausote, kokias pareigas einate, kiek įtakos turite, kokius ryšius esate sukūrę ar kokius antpečius nešiojate, – Lietuvoje nėra ir nebus žmonių, stovinčių aukščiau įstatymo. Ryžtingi Temidės kirčiai stiprina piliečių pasitikėjimą savo valstybe.
Kartais apsivalymas tiesiog būtinas, jei norime dar žingsneliu priartėti prie visiems vienodai teisingos teisinės valstybės. Tai yra galimybė mums visiems dar kiek aukščiau kilstelėti teisinės, o ir politinės, atsakomybės kartelę.
Efektyviai veikianti baudžiamojo persekiojimo sistema – teisėsauga, prokuratūra ir teismai – šiandien yra kertinė valstybės atrama.
Siekdamas užtikrinti nukentėjusių asmenų teisę į patirtos žalos atlyginimą, prieš keletą savaičių Seimui pateikiau pasiūlymą įteisinti mediaciją baudžiamajame procese. Kitų Europos valstybių patirtis rodo, kad šis konfliktų sprendimo būdas gali ne tik skatinti taikos atkūrimą tarp proceso dalyvių, bet ir didinti pasitikėjimą teisingumo vykdymo sistema, o kartu – ir mūsų valstybe.
Būtent pasitikėjimas valstybe ir gebėjimas džiaugtis jos pažanga padeda mums atsispirti išorės jėgų bandymams mus kiršinti bei mumis manipuliuoti.
Jau kurį laiką matome, kaip lengvai bet kokie nuomonių skirtumai tampa pagrindu viešam “raganų deginimui“. Kaip greitai argumentus keičia asmeniškumai, nepadorūs gestai bei patyčios. Kaip sunku darosi viešojoje erdvėje pripažinti net ne klaidą, o pačią galimybę, kad „savas“ gali būti ir neteisus, o „svetimas“ – nebūtinai žemai puolęs.
Patys sau kuriame makiavelišką politinį gyvenimą, kuriame tikslas visada pateisina priemones. Kur kažkas skina balsus rinkimams, kiekviena proga meluodamas ir ciniškai spjaudamas į kertinius valstybės interesus. Kažkas renka patiktukus, sekėjus ir galią dėl pačios galios. Kažkas – kaip iš gausybės rago besipilančius užsakymus iš viešų ar mažiau viešų pirkimų.
Kai tokiu neapykantos ir priešpriešos verslu užsiima „mūsiškiai“, „savi“, „teisingi“, vis dažniau renkamės užsimerkti ir pamiršti, užuot pasižiūrėję į veidrodį. Pagauti nesveiko azarto, nejučiomis įsitraukiame į pjautynes, užuot pabandę į situaciją pažvelgti iš didesnės distancijos.
Ne vieną mėnesį praleidome, ginčydamiesi dėl naujo LRT valdymo modelio. Pripažinsiu, dalis teisėkūros pasiūlymų dėl visuomeninio transliuotojo buvo mažų mažiausiai abejotini, galbūt ir neatsakingi. Ir jų svarstymas tarpais įgaudavo tragikomedijos atspalvių. Tikrai nemaloniai stebino užaštrinta retorika bei priešingų stovyklų viena kitai žarstomi kaltinimai, kurių vienintelis tikslas buvo bet kokia kaina mobilizuoti šalininkus.
Galiausiai teisėkūros procesas, kad ir koks jis būtų, atnešė rezultatą. Pataisos buvo priimtos, tačiau ar jos ką nors pakeis iš esmės? Ar visuomeninis transliuotojas nuo šiol bus skaidresnis bei geriau pasirengęs efektyviai ir atsakingai panaudoti įspūdingai išaugusį biudžetą?
Nuoširdžiai pasakysiu, nežinau, ar kas iš didžiųjų kovotojų jaučiasi nugalėję. Bet man atrodo, kad bent šiek tiek pralaimėjome mes visi. Visa Lietuva. Nes šiandien, parodę vienas kitam vidurinį pirštą, mes dar mažiau pasitikime vieni kitais. Ir net švenčiausi demokratijos principai, kaip žodžio laisvė, atrodo šiek tiek suteršti ir praradę savo prigimtinį spindesį. Tai – tikrai didelis nuostolis mums visiems.
Gerbiamieji,
stačia galva nerdami į parodomuosius politinius žaidimus, mes problemų nesprendžiame. Priešingai, jų tik dar daugiau prikuriame. Ir iš subjektų nejučia tampame objektais, kuriais pradeda žaisti kiti. Nebūtinai gero linkintys.
Ir kuo dažniau mes pajungiame šiuolaikinių technologijų galimybes priešpriešai kurstyti, tuo labiau mes visi, Lietuvos žmonės, rizikuojame susinaikinti ir pranykti.
Bet kalti galiausiai bus ne socialiniai tinklai, ne internetas ir ne dirbtinis intelektas. Kalti būsime mes patys.
Pradėti pokyčius galima – ir reikia – nuo vaikų. Tam yra ne vienas būdas. Džiaugiuosi, kad Lietuva mano sutuoktinės Dianos iniciatyva prisijungė prie Jungtinių Valstijų pirmosios ponios Melanios Trump suburtos globalios koalicijos „Ateities kūrimas kartu“. Bendrai sieksime, kad ateities kartos būtų ugdomos saugioje aplinkoje.
Mūsų visų interesas, kad Lietuvos vaikai augtų sveiki, fiziškai aktyvūs, apsaugoti nuo didžiausių skaitmeninio pasaulio pagundų ir išbandymų. Skaitmeninės patyčios jau dabar yra rimta problema, kurią būtina spręsti ne atskiros klasės ar mokyklos, o visos valstybės mastu.
Lietuvos švietimo ir mokslo įstaigos šiandien yra vieta, kur brandinama mūsų visų ateitis. Ir jose tikrai turi būti vietos tiek atsakingam šiuolaikinių technologijų naudojimui, tiek ir žmogiškam smalsumui, kūrybingumui, ryžtui siekti aukščiau ir daugiau.
Naujoje geoekonominėje realybėje valstybių pajėgumą ir atsparumą vis labiau lemia būtent jų žmonės. Vis svarbesnis tampa visuomenės technologinis raštingumas, todėl privalome suteikti žmonėms galimybes mokytis visą gyvenimą.
Ir Lietuvos laukia iššūkis dar greičiau žengti į priekį, daugiau dėmesio skirti švietimui. Šiame kelyje mums neabejotinai padės dirbtinio intelekto sprendimų taikymas. Kita vertus, niekas nepakeis esminio mokytojų vaidmens, jų iniciatyvos ir emocinio ryšio su vaikais.
Siekdamas stiprinti Lietuvos švietimo sistemą, inicijavau diskusijas apie Mokytojų rūmų, pedagogų profesinės savivaldos institucijos, steigimą. Taip pat pasisakau už vidurinio ugdymo pertvarką. Metas nustoti visą ugdymo procesą orientuoti vien į pasirengimą egzaminams. Labai daug kalbėdami apie juos, pamirštame, kad svarbiausia – ugdymo kokybė. Mūsų vaikai turi būti rengiami ne egzaminams, o savarankiškam gyvenimui!
Turime išlaisvinti tiek mokytojus, tiek mokinius, kad jie kartu galėtų siekti geriausių įmanomų rezultatų. Švietimas turi praplėsti horizontą, užuot jį dar labiau apribojęs tiems, kas turi prastesnes startines pozicijas.
Lietuvos aukštasis mokslas šiandien yra esminė jungtis, užtikrinanti inovacijų sklaidą bei pritaikymą visuomenėje ir ekonomikoje. Pirmai progai pasitaikius, turime kilti ant technologinės transformacijos bangos ir ją pasikinkyti Lietuvos – mūsų visų – naudai.
Tikrasis iššūkis bus suderinti naujas svaiginamas galimybes su priemonėmis rizikai mažinti. Turime visai nedaug laiko, iki didžiulės permainos užgrius visus Lietuvos ūkio sektorius. Jei nebūsime atsargūs, daugelis jų gali būti išrauti su šaknimis, sukeldami masinio nedarbo problemą. Bet jei pernelyg ilgai mindžikuosime, negalėdami apsispręsti, rizikuosime atsidurti istorijos šalikelėje, niekam neįdomūs ir nereikalingi.
Laimei, Lietuva jau turi solidų įdirbį šiuolaikinių technologijų ir mokslo srityje. Žengiame priekyje, o ne įkandin moderniosios elektronikos ir puslaidininkių, gyvybės mokslų, tiksliosios inžinerijos, lazerių, jutiklių, aukštos pridėtinės vertės programinės įrangos, dirbtinio intelekto sprendimų, finansinių technologijų srityse.
Šių metų pradžioje lankydamasis CERN, turėjau progą išreikšti Lietuvos siekį tapti visateise šios nepaprastai svarbios mokslo organizacijos nare. Mūsų strateginis uždavinys yra kuo aktyviau dalyvauti galingoje inovacijų ekosistemoje, kurioje šiandien kuriami ateities pramonės sektoriai. Esame pasirengę prisidėti prie ilgalaikių vizionieriškų projektų, tokių kaip Ateities žiedinis greitintuvas.
Kertinis Lietuvos ekonomikos politikos uždavinys visada buvo ir bus palaikyti bendrą ūkio augimą. Nuo to priklauso tiek šalies gynybos, tiek ir socialinės politikos, nukreiptos į mūsų žmonių gerovę, finansavimas. Todėl turime rasti būdą, kaip bendram tikslui pajungti visus ekonomikos sektorius – ir pačius moderniausius, ir tradicinius.
Neseniai pateikiau Seimui siūlymą įveiklinti indėlius ekonomikoje, leisti gyventojams savanoriškai užsidirbti iš einamosiose sąskaitose laikomų lėšų ir pagerinti finansavimo galimybes ekonomikos plėtrai per nacionalinį plėtros banką.
Privalome reaguoti ir į energijos kainų šuolių poveikį mūsų šalies verslo konkurencingumui. Todėl pasiūliau sudaryti galimybę Vyriausybei laikinai – penkerių metų laikotarpiu – energijai imliam verslui iki 30 proc. sumažinti valstybės reguliuojamos elektros kainą, numatant pareigą šią skolą grąžinti vėliau.
Visi matome ir suprantame, kad gyvename didelio nestabilumo naftos ir dujų rinkose laikotarpiu. Reaguodami į susidariusią neeilinę situaciją, buvome laikinai sumažinę dyzelino akcizą. Panašių priemonių, prireikus, reikės griebtis ir ateityje.
Pasiūliau Seimui geriau apsaugoti visus Lietuvos vartotojus, įvedant naują, su rinkos ekonomika suderinamą didžiausių galimų degalų kainų nustatymo mechanizmą. Esant reikalui, jis leistų užtikrinti, kad, mažinant netiesioginius mokesčius kurui, finansinė nauda iš tiesų pasiektų galutinį vartotoją.
Ilguoju laikotarpiu itin svarbu bus užtikrinti, kad Lietuvos energetika ir toliau būtų ne tik šalies ekonomikos augimo, bet ir politinės nepriklausomybės garantas.
Lietuva gali tapti išskirtine šalimi Europoje ir net pasaulyje, kuri nuo 2028 m. visiškai patenkins elektros poreikį atsinaujinančiais energijos šaltiniais. Tačiau atsinaujinanti energetika – ne tik dėl šalies nepriklausomybės. Ji – dėl šalies žmonių. Esu įsitikinęs, kad saulės ir vėjo energija bus pigesnė nei iškastinio kuro, jos netrikdys geopolitiniai konfliktai karštuosiuose pasaulio taškuose, ji neterš mūsų gyvenamosios aplinkos.
Gerbiamieji,
kalbėdamas apie švietimą, pabrėžiau didesnės mokytojų ir mokinių kūrybinės laisvės reikšmę.
Tačiau ne mažiau svarbu, kad mes Lietuvoje apskritai turėtume vaikų. Visoje šalyje, išskyrus kelis didžiuosius miestus, sparčiai tuštėjančios ir uždaromos mokyklos – rimtas perspėjimo signalas. Praėjusiais metais Kražiuose nebeliko gimnazijos, kurios ištakos siekia XVII amžiaus pradžią ir mena Žygimantą Liauksminą, Motiejų Kazimierą Sarbievijų ir Albertą Vijūką-Kojalavičių.
Šiandien žemas gimstamumas – ne mažesnė ilgalaikė struktūrinė Lietuvos problema negu pajamų nelygybė ar verslo prieiga prie kapitalo. Gerovės valstybės niekaip nesukursi išmirštančioje tautoje.
Neturime prabangos išlipti iš važiuojančio automobilio ir metų metus neskubėdami ieškoti idealaus sprendimo. Jau matėme, kaip tai ketverius metus darė praėjusios Seimo kadencijos valdantieji, tuo pat metu įsileisdami vis daugiau ekonominių migrantų. Šiandien jie, viską pamiršę, kitus kaltina populizmu.
Taip, imigrantų indėlio mums reikia, kad nepritrūktume darbo jėgos. Tačiau būtų didelė klaida tikėtis, kad nevaldoma imigracija paslėps valstybės demografinius skaudulius.
Kad ir kas nutiktų, Lietuva turi išlikti lietuviška. Todėl pasisakau už griežtesnę migracijos politiką ir laikino darbo leidimų sistemą. Taip pat kviečiu dar labiau skatinti grįžtamąją migraciją, plėtojant lituanistinį švietimą užsienyje, sudarant geresnes sąlygas sugrįžti jaunoms šeimoms su vaikais.
Lengviausias kelias – aimanuoti, kad nieko neįmanoma padaryti, kad toks jau tas šiuolaikinis žmogus, norintis daugiau komforto ir mažiau rūpesčių. O ar daug nuveikėme puoselėdami daugiavaikės šeimos įvaizdį, pasakodami apie kasdienio pasiaukojimo savo vaikams ir globotiniams pavyzdžius, apie tuos tyliuosius mūsų herojus, kuriančius Lietuvos ateitį? Prezidentūros Baltojoje salėje aš kasmet apdovanoju tik mažąją jų dalelę…
Mums reikalingos tikslinės mokesčių lengvatos šeimoms su vaikais ir efektyvi apsirūpinimo būstu strategija, kuri sudarytų palankesnes sąlygas jaunoms šeimoms kurtis ne vien neregėtai išbrangusiame Vilniuje, bet ir regionuose. Būtinos taip pat ir visą Lietuvą apimančios regionų gyvybingumo skatinimo bei viešųjų paslaugų užtikrinimo priemonės.
Suprasdamas tai, inicijavau papildomą neapmokestinamųjų pajamų dydį šeimoms su vaikais, kuris turi įsigalioti jau kitais metais. Taip pat siūlau Seimui svarstyti pasiūlymus dėl terminuoto nulinio gyventojų pajamų mokesčio tarifo gimus antram ir trečiam vaikui ir dėl pelno mokesčio paskatų darbdaviams įdarbinant asmenis, turinčius du ir daugiau vaikų.
Galiausiai, siūlau sutarti dėl bazinių sveikatos paslaugų tikslinio finansavimo regionuose, siekiant išsaugoti būtiniausias viešąsias paslaugas šeimoms su vaikais.
2025 m. pabaigoje Seimas žengė svarbų žingsnį, priėmęs Sveikatos draudimo įstatymą, kuriuo įtvirtintas ilgametis sveikatos apsaugos finansavimo didinimo planas iki 2032 metų. Todėl tokie procesai kaip „tęstinis sveikatos tinklo optimizavimas“ ar „paskata už stacionaro skyrių uždarymą“ turi eiti į antrą planą, o dar geriau – praeitin. Ypač, kai kalbame apie vaikų ligų skyrius ir jų išlaikymo poreikius. Ypač, kai kalbame apie šalies regionus.
Darbų netrūksta ir kitose socialinės politikos srityse. Prie Lietuvos žmonių gerovės augimo prisidės didesnės socialinės išmokos, didesni biudžetininkų atlyginimai ir pensijų augimas. Tam, kad senjorų skurdo būtų dar mažiau, pasiūliau tobulinti papildomo pensijų indeksavimo mechanizmą.
Daug diskusijų šiemet sukėlė antrosios pensijų pakopos pokyčiai. Teigiamai vertinu atsiradusią didesnę laisvę pensiją kaupiantiems žmonėms. Vis dėlto didelis asmenų, nusprendusių pasitraukti iš sistemos, skaičius rodo, kad šiuo metu sistema nėra patraukli. Teisingas kelias – toliau galvoti, kaip patobulinti antrąją pensijų pakopą, skatinti žmones daugiau savarankiškai kaupti pensijai ir investuoti.
Kalbant apie regionų gyvybingumą, dideles viltis sieju su atnaujintu konstituciniu įstatymu dėl fiskalinės drausmės. Jis leis savivaldybėms daugiau investuoti, skolinantis iš nacionalinio plėtros banko ILTE.
Ne tik regionų gyventojams, bet ir verslo plėtrai bei kariniam mobilumui reikalinga gera Lietuvos kelių būklė. Todėl džiaugiuosi, kad Seimas pritarė mano Kelių įstatymo pakeitimo iniciatyvai, kuri leis šioje srityje plačiau taikyti viešosios ir privačios partnerystės modelį.
Gerbiamieji,
per praėjusius metus turėjau ne vieną progą įsitikinti, kad politika ne visada yra malonus reikalas. Ne visada turime prabangą rinktis tarp gero ir geresnio variantų.
Man asmeniškai tikrai daug kainavo pastangos apsaugoti Energetikos ministeriją, o kartu su ja – ir kertinius valstybės interesus. Negalėjau leisti, kad šiai ministerijai stotų vadovauti politinė jėga, kurią net jos partneriai kaltino antivalstybiniu požiūriu. Negalėjau leisti, kad į dešimtmečius kurtą Lietuvos energetinę nepriklausomybę kėsintųsi tamsūs privačių interesų šešėliai.
Šios pastangos netiesiogiai išjudino kitus politinius procesus. Mainai valdančiosios koalicijos viduje papildomą naštą uždėjo kultūros sektoriui.
Puikiai suprantu Lietuvos kultūros ir pilietinės bendruomenės nuoskaudą bei pyktį. Suprantu, kad sudėtingas Vyriausybės formavimo procesas tik dar labiau supriešino visuomenę. Kaip valstybės vadovas, jaučiuosi už tai atsakingas.
Tačiau šiandien, žvelgdamas į ilgalaikę perspektyvą, renkuosi matyti šviesiąją pusę. Nuo pat Sąjūdžio laikų Lietuvos kultūra nebuvo sulaukusi tiek daug dėmesio. Ne politikų, ne valstybės tarnautojų, bet būtent visuomenės dėmesio.
Patirtas sukrėtimas daugybę žmonių paskatino tapti aktyviais visuomeninio gyvenimo ir politinių procesų dalyviais. Daugybė žmonių suprato, kad kultūra yra svarbi, kad kultūra – tai pagrindas, ant kurio stovi mūsų visuomenė ir valstybė, kad ji negali būti nei monopolizuojama, nei aklai stumdoma politinio žaidimo lentoje.
Noriu tikėti, kad naujas požiūris į kultūrą nėra laikinas reiškinys. Tikiu, kad tai bus nauja Lietuvos politinio gyvenimo norma, kuri po kiekvienų Seimo rinkimų vadovauti Kultūros ministerijai iškels tikrus kultūros sektoriaus profesionalus – darbščius, patyrusius ir visuotinai gerbiamus lyderius.
Gerbiamieji,
prieš 10 dienų Lietuvos socialdemokratų partija priėmė sprendimą dar kartą performuoti valdančiąją daugumą. Atvirai pasakysiu: tam jai prireikė per daug laiko. Per daug buvo peržengtų raudonų linijų, per daug lašų kantrybės taurėje, per daug dėmesio visuomenės skaldytojams.
Tačiau sprendimas priimtas, ir tai – labai svarbus atskaitos taškas mūsų valstybei.
Socialdemokratų partijos vadovas Mindaugas Sinkevičius apsisprendė vadovauti Vyriausybei. Ši pozicija – ne apie reitingus ir maudymąsi žiniasklaidos palankumo spinduliuose, o apie unikalią progą priimti sprendimus, lemsiančius ilgalaikę Lietuvos ateitį.
Šiandien mums reikia sutarimo politikos. Reikia vieningo požiūrio į šalies strateginius interesus. Reikia Vyriausybės, kuri būtų pasirengusi aktyviai veikti hibridinio karo sąlygomis, stiprinti šalies saugumą ir kurti visų Lietuvos žmonių gerovę.
Neabejoju, galime tokią Vyriausybę ir tokią politiką sukurti. Konstruktyviai bendradarbiausiu su visomis politinėmis jėgomis, kad Lietuvos valstybė būtų išsaugota šimtmečiams į priekį, kad būtų saugi ir stipri.
Lietuvos žmonės yra neįtikėtinai darbštūs ir talentingi. Per keletą dešimtmečių sukūrėme šiuolaikišką europietišką valstybę, į kurios ekonominę ir socialinę pažangą su nuostaba žvelgia daugybė užsienio lyderių, su kuriais teko bendrauti.
Mūsų visų misija – sukurti tokią atgrasymo sieną, kurios neįveiktų pikčiausi kėslai. Atsverti melą tiesa, pyktį – šviesa, intrigas ir demagogiją – darbu. Tikiu, tai yra misija įmanoma.
