Kaunui atsikratant sovietinės okupacijos pašlovinimo likučiais buvo iškeltas akmuo žymėjęs keturių komunarų (Sovietinės Rusijos indoktrinuotų veikėjų) sušaudymo vietą, o Vilkijoje iškasta kapavietė, kur galimai palaidoti stribai. Pasigirdo įvairių nuomonių – tai parodomasis vietos politikų patriotizmas taisant reputaciją ar tiesiog ilgokai pradelstas veiksmas?
Istorikės, kultūrologės Rasos Čepaitienės komentaras:
“Dabartinis likusių sovietinių paminklų nukėlimas yra dar vienas “leninakryčio rikošeto” etapas, galbūt jau paskutinis. Turiu omeny 2014 m., Maidano revoliucijos metu, Ukrainos centrinėje ir rytinėje dalyse spontaniškai pradėtus versti “leninus”, kas greitai buvo pavadinta leninopad/leninakrytis.
Šis reiškinys buvo susijęs su siekiu atlikti viešosios erdvės desovietizaciją, ko nepavyko iki galo įgyvendinti SSRS žlugimo metu, 90-aisiais, kai nuo panašių ideologinių paminklų buvo išvalyta vakarinė šalies dalis.
Tai turėjo tiesioginės įtakos regiono valstybėms, susirūpinusioms savo egzistenciniu saugumu, kadangi Rusijos agresija prieš Ukrainą ir, anksčiau, prieš kitas postsovietines valstybes (Moldovą, Gruziją, Azerbaidžaną), be kitų pretekstų, buvo grindžiama ir siekiu jose išlaikyti sovietinį simbolinį kraštovaizdį bei manipuliuoti likusiais jo atributais šių viduje ir tarptautinėje arenoje.
Buvo stengiamasi apkaltinti tas valstybes nedraugiškumu, nedėkingumu ir net tariamu “nacizmo atgimimu” ir taip mėginti diskredituoti jų reputaciją bei įtvirtinti neigiamą įvaizdį Europoje ir pasaulyje. Prisiminkime 2007 m. istoriją, kai vien dėl noro perkelti “Bronzinio kario” paminklą į kitą Talino vietą Rusijoje buvo sukelta tikra isterija ir Estijos rusakalbiai, palaikomi Maskvos, siautėjo miesto gatvėse keldami riaušes.
Vilniaus žaliojo tilto skulptūrų nukėlimas 2015 m. vasarą irgi buvo inspiruotas pomaidaninių įvykių Ukrainoje. Kaip ir 2017 m. Lenkijos sprendimas demontuoti dar likusius sovietinius Antrojo pasaulinio karo memorialus ar paminklus. Tariamos sovietinių karių kapų nepriežiūros dingstimi Rusija 2019 m. vienašališkai nutraukė ir “Misija” Sibiras” jaunimo ekspedicijas, inventorizavusias ir tvarkiusias tremtinių kapus Sibire ir Tolimuosiuose Rytuose. Visa tai leido suprasti, kad šios manipuliacijos paminklais yra ir bus įžūlaus Rusijos kišimosi į šių valstybių vidaus reikalus vienas iš “kabliukų”.
Todėl dabartinė, daugiausia karių kapinėse ar šalia jų išlikusių paminklų vertimo banga yra logiškas atsakas į 2022 m. pradėtą atvirą Rusijos karinę invaziją į Ukrainą. Nes ten rusų kariuomenės dabar vykdomi masiniai nusikaltimai žmoniškumui primena apie panašius Raudonosios armijos nusikaltimus jos “išvaduotose” teritorijose Vidurio-Rytų Europoje karui baigiantis, kas daugybę metų buvo slepiama ar ignoruojama, nes “nugalėtojų neteisia”.
Kadangi Putino Rusija savo istorijos politikos esminiu akcentu ir ištisu pseudoreliginiu kultu pavertė “Didžiojo Tėvynės karo” atmintį, eskaluodama ją iki vad. “pobedobesijos/ apsėdimo pergale, tad belieka atlikti viešosios erdvės egzorcizmo seansą – galutinai išvalyti ją nuo ciniškų manipuliacijų ir neoimperinių ambicijų įrankiu paverstų objektų.
Tai nelengva, nes egzistuota dvišalės tarpvalstybinės karių kapų priežiūros sutartys. Nes sovietų valdžia stengėsi šias kapines su paminklais ar memorialus steigti Lietuvos miestų ir miestelių centrinėse aikštėse, tad, akivaizdu, tai neliks nepastebėta ir turės atgarsį. Nes egzistuoja paveldosauginės nuostatos ir reglamentai, traktuojantys šiuos objektus kaip istorijos dokumentus ir, kartais, meno kūrinius, kurie turi būti išsaugoti vietoje ateities kartoms kaip liudijimas to, kas buvo. Nes, galop, lietuvių kultūroje vyrauja stiprus pagarbos mirusiems ir jų amžinojo poilsio vietoms jausmas.
Tačiau, panašu, kad, atsižvelgiant į visą minėtų veiksnių kompleksą ir dabartinių įvykių kontekstą, vis dėlto teks tai padaryti. Tam, kad putininė, revanšizmą puoselėjanti, Rusija nebeturėtų preteksto “denacifikuoti” vad. “artimojo užsienio” valstybių ir mėginti jas vėl okupuoti.
Tik šių paminklų nukėlimas neturėtų būti paliktas vietos entuziastų iniciatyvai ir savivaldoms. Tai turi būti nacionalinio lygmens sprendimas, grįstas solidžių saugumo ir paveldosaugos ekspertų argumentais. Žinoma, neliečiant pačių karių kapinių, o tik jose esančius paminklus, nes kitaip vėl matysime šių sprendimų margumyną rajonuose, neleidžiantį galutinai išspręsti šios problemos.
Dar visai neseniai, “iki Bučios”, būčiau laikiusis priešingos pozicijos, nes praeitis yra praeitis, o šie paminklai jau seniai yra nebe ideologiniai, kulto palaikymo, objektai, o tik istorijos reliktai, tačiau pastarieji įvykiai Ukrainoje viską apvertė. Putinas peržaidžia Antrąjį pasaulinį karą, rekonstruodamas “nacizmo nugalėtojų” mitą. Rusija pati pavirto fašistine valstybe, neverta vadintis civilizuota šalimi. Todėl pagarba “armijos išvaduotojos” atminties vietoms Lietuvoje privalo būti persvarstyta.”
