Lietuvoje vis dar esama sovietinės sistemos besiilginčių mulkių. Nežinau, ar įmanoma paaiškinti, kad Sovietų Sąjungą (SSRS) sugriovė ne piktas Landsbergis ir net ne vienas Ronaldas Reiganas – duok JAV Dieve tokį antrą respublikoną – prezidentą. Sovietai nuskribo, nuskribs ir putynynas?
Sovietų Sąjungos žlugimas dažnai aiškinamas vienu įvykiu – Michailo Gorbačiovo reformomis, Afganistano karu ar 1991 m. rugpjūčio puču. Tačiau nė vienas iš jų atskirai imperijos nebūtų sugriovęs.
Tuščios parduotuvių lentynos, viešųjų išviečių “prabanga”, “Perestroikos” sausas įstatymas su iškirstais vynuogynais ir kažkuo Verygos laikus primenantys idiotiški, visiškai nerezultatyvūs apribojimai, atnešę didelius biudžetinius nuostolius, irgi neužmuštų.
SSRS griuvo todėl, kad kelios krizės susidėjo į vieną grandinę, kurioje kiekvienas naujas smūgis silpnino jau ir taip pavargusią, nusikalstamumu grįstą sistemą.
1979 m. invazija į Afganistaną tapo lūžio tašku. Kremlius tikėjosi trumpos karinės operacijos (analogija su Rusijos agresija prieš Ukrainą), tačiau įklimpo į dešimtmetį trukusį karą.
Tas “žaibo karas” tikrovėje pareikalavo didžiulių finansinių išteklių, karių gyvybių ir sugadino Sovietų Sąjungos tarptautinį įvaizdį. Vakarai reagavo sankcijomis ir technologijų ribojimais.
1980 m. Maskvos olimpiada turėjo pademonstruoti socializmo pranašumą. Tačiau JAV vadovaujamas boikotas, prie kurio prisijungė dešimtys ( ne tik NATO) valstybių, pavertė propagandinę pergalę politiniu pralaimėjimu. Nors ekonomiškai olimpiada SSRS nesužlugdė, ji parodė augančią tarptautinę izoliaciją.
Maža to, didelė dalis parodomai prieinamų prekių, olimpiniams turistams skirtų, nerado neatvykusio legalaus pirkėjo bei nukeliavo juodojon rinkon. O paruošta buvo dauig ko, ko sovietinis aborigenas mieka mates nebūtų. Nuo viskio iki pyragų.
1982–1985 m. mirė trys sovietų lyderiai – Leonidas Brežnevas, Jurijus Andropovas ir Konstantinas Černenka. Šis „politbiuro domino“ atskleidė sistemos senėjimą. Nebebuvo aiškaus įpėdinių mechanizmo, o valstybė vis mažiau gebėjo priimti strateginius sprendimus. Partiniai karai vyko, žinoma, net formaliai vienpartinėje sistemoje, tačiau visuomenė “balsuodavo” juk … kaip dabar pas Putiną. 90 proc. Ir daugiau.
1985 m. valdžią perėmęs Michailas Gorbačiovas mėgino gelbėti sistemą. Perestroika turėjo pertvarkyti ekonomiką, glasnost – suteikti daugiau viešumo. Tačiau reformos išlaisvino problemas greičiau, negu sukūrė sprendimus. Žmonės pradėjo atvirai kalbėti apie korupciją, represijas ir ekonominį atsilikimą.
1986 m. Černobylio katastrofa tapo moraliniu lūžiu. Pavojinga buvo ne tik avarija, bet ir pirmosiomis dienomis slėpta informacija. Daugeliui piliečių tai buvo akimirka, kai paaiškėjo, kad valstybė gali meluoti net tada, kai kalbama apie žmonių gyvybes.
1988–1990 m. vis garsiau skambėjo imperijos pakraščių balsai. Baltijos valstybėse, Kaukaze ir kitur kilo tautiniai judėjimai. Jie ne tik reikalavo reformų – jie ėmė kelti nepriklausomybės klausimą. Maskvai darėsi vis sunkiau kontroliuoti procesus.
Tuo pat metu blogėjo ekonominė padėtis. Tuščios parduotuvės, prekių deficitas ir mažėjančios naftos pajamos rodė, kad planinė ekonomika nebe sugeba aprūpinti net kasdienio gyvenimo.
1991 m. sausio įvykiai Vilniuje parodė Kremliaus dilemą. Jėgos panaudojimas nebe sugrąžino autoriteto, o tik sustiprino nepriklausomybės siekius ir pablogino SSRS įvaizdį pasaulyje.
Netrukus sekė premjero Valentino Pavlovo pinigų reforma. Ji turėjo smogti šešėlinei ekonomikai, tačiau paprasti žmonės prarado santaupas ir galutinai nusivylė rubliu. Tai buvo tiesiog totalinis visų apiplėšimas. Šešėliniai veikėjai sužinojo iš anksto ir viską tvarkingai pervedė kitur, o milijonai žmonių liko apiplėšti.
1991 m. rugpjūčio pučas buvo paskutinis bandymas išsaugoti Sovietų Sąjungą. Tačiau jis atskleidė, kad partija, kariuomenė ir saugumas jau nebeveikia kaip vientisas mechanizmas. Pučui žlugus, respublikos viena po kitos paskelbė nepriklausomybę, o metų pabaigoje SSRS nustojo egzistavusi.
Todėl į klausimą „kas nužudė Sovietų Sąjungą?“ nėra vieno atsakymo. Ją silpnino pati nusikalstama prigimtis, neefektyvi planinė ekonomika, Afganistano karas, reformų prieštaros, Černobylio sugriautas pasitikėjimas valdžia, tautiniai judėjimai ir galutinė politinė krizė 1991-aisiais.
Tai buvo ne staigi griūtis, o ilgas šlykštaus sutvėrimo irimas iš vidaus, kurį paskutiniai įvykiai tik pagreitino.
Galbūt tiksliausia metafora būtų tokia: Sovietų Sąjunga buvo milžiniškas blogo plieno tiltas. Dešimtmečius jis rūdijo iš vidaus, nors išoriškai atrodė tvirtas. 1991-ųjų rugpjūtį tiltas sugriuvo ne todėl, kad ant jo užvažiavo paskutinis sunkvežimis, o todėl, kad jo konstrukcijos jau seniai nebeatlaikė savo pačių svorio. Ir todėl – kas svarbiausia – atsirado vis daugiau žmonių, kuriuos tai užkniso.
Klausimas – Putino ir jo senų banditų konglomeratą ištiks toks pats ar panašus likimas?





























