Vilnius, gegužės 28 d. (ELTA). Regionų administracinis teismas ketvirtadienį skelbs, ar tenkina poetės Salomėjos Nėries vaikaitės ir Lietuvos meno kūrėjų asociacijos prašymą nenukelti sostinės centre esančio S. Nėries paminklo.
Tuo metu Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC) prašo teismo palikti galioti prieš kelerius metus priimtą sprendimą nukelti Vilniaus gatvėje esantį paminklą, nes, anot LGGRTC, jis propaguoja sovietų okupacinį režimą.
LGGRTC atstovės teisme priminė, kad 1940 m. poetė buvo vadinamosios Liaudies seimo įgaliotos delegacijos, vykusios į SSRS, Aukščiausiosios Tarybos dėl Lietuvos priėmimo į Sovietų Sąjungą, narė. Anot mokslininkės, S. Nėris 1941–1945 m. buvo Sovietų Sąjungos Aukščiausiosios Tarybos deputatė. Paminklus sovietų valdžia statė tik svarbiems asmenims.
Iš JAV nuotoliniu būdu teismo posėdyje dalyvavusi S. Bučaitė skundėsi, kad sprendimas nukelti minėtą paminklą paveikė jos močiutės atminimo išsaugojimą, daro žalą jos garbei, reputacijai. Ji sakė, kad prie paminklo nėra jokių ideologinių šūkių. Ji mano, kad nėra jokios paties objekto analizės, asmens pavaizdavimas nėra propaganda. Moteris teigė, kad JAV ketina išleisti močiutės eilėraščių knygą ir taip šios šalies gyventojus supažindinti su Lietuvos kultūriniu paveldu. Poetės vaikaitė nerimavo, kad nukėlus paminklą bus viešai formuojama nuomonė apie jos senelę.
LGGRTC atstovės teismui patvirtino, kad sprendimas nukelti S. Nėries paminklą buvo priimtas po fizinio asmens kreipimosi. Remdamasis galiojančiais įstatymais, draudžiančiais totalitarinio režimo simbolius, pareiškėjas prašė įvertinti, ar sostinės centre gali stovėti S. Nėries paminklas.
Prie dabartinės Vyčio gimnazijos paminklas-biustas nevienareikšmiškai vertinamai poetei buvo pastatytas 1974 m.
Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, S. Nėris parašė kūrinį „Poema apie Staliną“ , prosovietines poemas „Bolševiko kelias“, ji buvo skirta bolševikų vadui Leninui.
Gyvendama 1943 m. Maskvoje S. Nėris išleido eilėraščių rinkinį „Dainuok, širdie, gyvenimą“.
1947 m. po mirties sovietų valdžia poetei skyrė valstybinę premiją.
***
Politikos apžvalgininko Tomo Čyvo komentaras:
„Nėra labai sunku kariauti su paminklais ir memuarais. Jie nesamdo advokatų, neįdarbina rinkėjų ir televizijų palaikymo. Todėl valdžia ir minia mieliau teisia vakarykštę bronzą, ikonografiją nei aiškinasi šiandienos prisitaikymus. JAV Pilietinio karo konfederatų generolo Lee paminklą irgi nugriovė. Ar tai labiau sutelkė naciją? Klausimas neatsakytas.
Galima drausti filmus — nuo Gone with the Wind („Vėjo nublokšti”) iki „Ignotas grįžo namo” — bet tai niekaip nepadės iš žmogaus išplėšti noro suvokti epochą. Istoriškai raštingam asmeniui tokie draudimai negali būti priimtini.
O gal aš tiesiog atsilikęs nuo jūsų „cancel culture“ laikų, kur žmogus pirmiausia ištrinamas, o tik po to perskaitomas?
