Seime moderavau diskusiją „Referendumas dėl šeimos sampratos Konstitucijoje: ar leisime tarti žodį Tautai?“, kurios tikslas inicijuoti atvirą dialogą tarp Seimo narių, teisės ekspertų ir kitų suinteresuotų visuomenės narių, ieškant atsakymų, kaip demokratinėje respublikoje turėtų būti sprendžiamas užsitęsęs ginčas dėl šeimos sampratos klausimo.
Audronius Ažubalis
Diskusijoje dalyvavo filosofas, politologas prof. dr. Alvydas Jokubaitis, konstitucinės teisės ekspertas doc. dr. Vaidotas Vaičaitis, advokatė prof. dr. Liudvika Meškauskaitė, tarptautinės teisės ekspertė dr. Violeta Vasiliauskienė. Dėkoju kolegoms Seimo nariams iš skirtingų frakcijų už aktyvų įsitraukimą į diskusiją. Pridedu savo įžanginį pasisakymą šioje diskusijoje.
„Gerbiamieji Prelegentai, Kolegos Seimo nariai, Žiniasklaidos atstovai, Diskusijos dalyviai,
Sveikinu Jus susirinkusius į apskritojo stalo diskusiją „Referendumas dėl šeimos sampratos Konstitucijoje: ar leisime tarti žodį Tautai?“
2019 metų sausio 11 dienos Konstitucinio Teismo nutarimas įnešė naujų interpretacijų šeimos klausimu, teigdamas, kad konstitucinė šeimos samprata yra neutrali lyties požiūriu. Todėl atsiranda poreikis aiškiai apibrėžti, iš ko kyla šeimos teisiniai santykiai. Siūlomu referendumu būtent tai ir daroma – siekiama nustatyti, kad šeima kyla iš santuokos, motinystės ir tėvystės, o santuoka yra sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu.
Kalbėdami apie siūlomą patariamąjį referendumą, pirmiausia turime grįžti prie esmės – prie to, kaip Lietuvos teisinė sistema apskritai supranta žmogų ir jo teises.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18 straipsnis aiškiai sako: žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės, o Konstitucijos 38 straipsnyje teigiama, kad šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Ir tai yra rimta priežastis remtis Konstitucijos 9 straipsniu, kuriame teigiama: „Svarbiausi Valstybės ir Tautos gyvenimo klausimai yra sprendžiami referendumu.“
Kai kas tokį siūlymą gali vertinti kaip įprastą nuomonės apklausą už valstybės lėšas, tačiau Lietuvos istorijoje jau turime precedentą, kai tiesioginis tautos apsisprendimas buvo pasitelktas sprendžiant valstybei esminį klausimą. 1991 m. vasario 9 d. vykęs plebiscitas buvo surengtas siekiant užbėgti už akių SSRS vadovybės 1991 m. kovo 17 d. referendumui dėl naujosios SSRS konstitucijos, kuri Lietuvoje būtų darkart įteisinusi sovietinės respublikos statusą. Daugiau kaip trys ketvirtadaliai Lietuvos gyventojų pasisakė už nepriklausomą demokratinę Respubliką, o šis sprendimas tapo ne tik politiniu atsaku į bandymus teisėtomis priemonėmis išlaikyti Lietuvą SSRS sudėtyje, bet ir konstituciniu bei politiniu pagrindu tolesniam nepriklausomos valstybės vystymuisi. Šiandien drąsiai galima lyginti 1991 m. vasario 9 d. vykusį plebiscitą su patariamuoju referendumu, kurį esam pasiruošę organizuoti šiandien, nes Tautos būtų atsiklausiama ne mažesnės svarbos reikalu – dėl valstybės ir visuomenės pagrindo – šeimos.
Noriu sureaguoti į argumentą, kurį girdžiu bendraudamas su žmonėmis, rinkdamas parašus. Sakoma: tokia iniciatyva išprovokuos kitą pusę, sukels aktyvią reakciją, supriešins visuomenę, kuri šiandien esą „nekelia bangų“, todėl gal verčiau kol kas elgtis ramiai.
Aš su tuo nesutinku. Turime labai aiškiai įvardyti realią situaciją: jokios neutralios „ramybės“ šiandien nebėra. 2019 metų Konstitucinio Teismo išaiškinimas jau pakeitė teisinį lauką, ir matome, kad bendrosios kompetencijos teismai, pirmiausia pirmos instancijos, šią kryptį toliau plėtoja praktikoje.
Iš esmės diskutuojame apie valstybės išlikimą ir gyvybingumą. Šeima yra ne tik vertybinė, bet ir socialinė bei demografinė kategorija. Būtent šeimoje gimsta ir auga vaikai, būtent šeima užtikrina visuomenės tęstinumą.
Todėl valstybės pareiga yra ne tik deklaruoti šeimos svarbą, bet ir ją, iškėlus virš kitų bendro gyvenimo formų, puoselėti ir saugoti.“
Autorius yra Seimo narys (Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai).
