Lietuvos partizanų vado, Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos Prezidiumo Pirmininko, kovojančios Lietuvos Prezidento Jono Žemaičio-Vytauto produkterėčios Anos Luisos Monsės (Ana Luisa Monse) kalba Laisvės gynėjų dienos minėjime ir 2023 m. Laisvės premijos įteikimo ceremonijoje.
Man pasisekė.
Pasisekė, kad kaip artimiesiems 1991-ųjų sausio 13-ąją man nereikėjo važiuoti į Vilnių ir kartu su tūkstančiais beginklių žmonių stoti prieš Sovietų Sąjungos desantininkus, tankistus, omonininkus.
Pasisekė ir todėl, kad kaip seneliams 1941-ųjų birželio 14-osios naktį man nereikėjo lipti į gyvulinį vagoną ir būti ištremtai į Sibirą, kuriame daugiau nei dvidešimt metų reikės kęsti alkį, patyčias ir šaltį.
Pasisekė dar ir dėl to, kad kaip prodėdei Jonui Žemaičiui-Vytautui 1945-ųjų pavasarį man nereikėjo palikti savo vos keturių metų sulaukusio sūnaus ir kartu su kitais miško broliais ir seserimis išeiti į nelygią kovą prieš Lietuvoje įsitvirtinusį okupantą.
Man pasisekė, nes gimiau jau vėl nepriklausomoje Lietuvoje.
Tačiau sėkmė yra toks laikinas dalykas. Šiandien mokausi Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje, Jaunesniųjų̨ karininkų vadų mokymuose. Todėl, nes mes vis dar turime tą pačią problemą, mūsų regiono neapleidžiančią šimtus metų – Rusiją.
Istorikai sako, kad atėjus karui turime tris pasirinkimus. Pirmasis: bėgti. Pabėgus savo valstybei, žinoma, galima veikti: užsiimti priešo dezinformacijos demaskavimu užsienyje, padėti kitiems bėgantiems, remti savus finansiškai. Tačiau tai turi savo apribojimų.
Antrasis: prisitaikyti. Likti šalyje ir adaptuotis prie naujojo režimo. Tai nėra lengva. Brutalios politinės permainos, ekonominiai pokyčiai, neišvengiamos represijos prieš nepaklusniuosius. Be tų, kurie lieka, neišeitų̨ atkurti valstybės iškovojus nepriklausomybę. Tačiau, tai sudėtinga.
Trečiasis: aktyviai priešintis. Priešintis žodžiu, veiksmu arba prireikus – ginklu. Paminti savo instinktus, gal net aukoti save dėl didesnio tikslo. Tai pats nepatogiausias sprendimas, kurį gali priimti žmogus išaušus dienai X. Tačiau be jo, suprantu, nelieka valstybės.
Būtent tai yra tas pasirinkimas, kurį Lietuvos žmonės priėmė ne vieną ir ne du kartus istorijoje. Gyventojai aktyviai priešinosi 1863, 1918, 1944 ir 1991 metais, tvyrant skirtingoms aplinkybėms, bet visada su tuo pačiu tikslu.
Šiandien, Laisvės gynėjų̨ dieną, dėkoju visiems civiliams, kariams, partizanams, gynusiems Lietuvos laisvę. Žinau, kad šį sprendimą priimti buvo sunkiausia.
2022-aisiais pajutusi labai tikrą agresoriaus grėsmę išsigandau. Tačiau vėliau apėmė dar didesnė baimė. Prarasti laisvę. Laisvę, už kurią mano ir jūsų mamos ir tėčiai, sesės, dėdės ir proseneliai kovojo, atkovojo ir dar kartą kovojo. Tai, ką šiandien turiu, neatėjo savaime. Todėl reikalui esant, nusprendžiau ir pati priimti trečiąjį pasirinkimą.
Tikiuosi, kad iš jau laisvoje Lietuvoje gimusios kartos laisvės niekas nebemėgins atimti. Tačiau jei išauštų tokia diena, tikiu, mano karta pasielgs lygiai taip kaip Sausio įvykių dalyviai.
Taip, kaip pridera. Tėvynės labui.
